Coral boat

Oh my summer, that was really fun! During our stay in Mallorca in Cala Ratjada, we took a boat for a half day to enjoy the time with a good company of funny and joyfull people. 

Limitless Sangria. Fresh fruits. Good music. Sun & sea. And beautiful happy people! 

Love those moments!

Pictures made by Fabi and Luca.

Under the sun of Mallorca

When landing in Mallorca we already felt like home! Probably because we were planning to stay at our best friend’s Ieva’s place and it looked so warmth and pleasant after that many various things, which happened for us in continent. 

It was so nice to see Ieva’s face after a long time! She was beautiful, sun kissed and with shining eyes. That how living in South makes you look like! We were all very happy and when we arrived we went to the beach near the rocks to have night picnic with the wine, snacks, music and lots of candles! Mm, so chilly and relaxing.

During our 10 days in Mallorca, we did lots of nice things, which I will definitelly miss soon and especially when the winter comes:

• every morning waking up together with the sun rays 
• all day long sunbathing and chilling in the beach 
• evenings in the terrace: reading books and eating fresh home made food 
• we rented a car and visited Cap de Formentor and capital Palma de Mallorca 
• we had fun in the biggest and greatest Mallorca’s club BCM Planet dance
• curiosity: after fancy dinner and great party we slept in the car under the palm 
• we ate the best Pasta ever in the Pasta pasta restaurant 
• had a perfect boat trip along the costs of Calla Ratjada 
• we spent The night of the Shooting stars (La notte di San Lorenzo) on the rocks with friends and a bottle of whiskey. I cought 8 stars and made one and the same wish! Which I believe will definitely come true! 

During the moments like these - I really love my life! 

So the small resume of our Spanish trip would be very clear - 18 days of intensively living the life could bring you more adventures than one year of simple living. And even though we were travelling actually in the same country, the experience and impressions we gained in different places are so diverse. And has a huge value, which really makes sense in our lifes. 

And oh, yes! <Here> is relaxing beat with some nice views from around the Spain. Enjoy and a presto!

The bad and the good Madrid

The bad

There was probably the inside voice, which wanted to warn us about the black shadow in Madrid. Thats why we didnt want to leave Barcelona that much. 

There are 13 metro lines in Madrid and we had to change 3 to reach our flat from airport. The last one was the fatal. While we two little lost girls with big eyes where starring at the stop signs not to miss our one, one very bad men invisible took my walley with actually everything I had (cash, credit cards, insurance and etc.). I hope he had lots of fun! And there are thousands that lucky people like me. Police in this situation can do nothing, only register the incident. But anyway, despite all that nasty accident, we still wanted keep thinking positively, because there was only the beginning of our holiday! 

Next morning unfortunatelly we faced the same situation in the metro, just this time we successfully cought the long-hander and avoided bad effects. And then we honestly raised the question Why Madrid doesnt love us? But without finding the clear answer we just tried to make everything bright and shinny by ourselves. So we started to explore the city and enjoy the time. 

The good

We started our exploration without the map, just randomly passing the city starting from the very center. And thats how we found the big Royal park with the refreshing fountain, and the Royal palace a bit further. And it was honestly breathtaking! Magnificent! And of course with the music again... Magic sounds of violin and melodies by Mozart. So we took a seet on the stairs of the church in front and tried to capture the moment. This time without the camera but with the eyes and years. The camera was totally powerless then. 

Every Sunday there is Corida in Plaza de toros Las ventas and we didnt want to miss that show while we are in Madrid. Interesting thing is that Corida is not popular among locals, but mostly just among the tourists. There are plenty of Madridians who have never seen Corida and even are not curious to see it. Personally I was only interested to look at the clothes of matadors, because it really looks nice, original and made with lots of honest hand work and patience. But talking about the show - I really can not understand the tradition to kill 5 bulls every Sunday during almost all the year. Why? For what reason? Where is the point? How tradition could be so strong and influential? And finally where all this dead meat goes after? Surprisingly, even Spanish people dont know the real answers. So after matador killed the third bull, we left the plaza without any huge astoneshment. Only with lots of questions in our minds. 

Else, Madrid has really amazing architecture! Every house has different types of decor, diferent forms of windows and general imagery. Thats why you mostly walk with your head up and mouth opened. Madrid is beautiful and really big! Especially big after comparing it with my home-city. So after few days in Madrid I was sure that this city is too big for me. I really missed the sea and in my dreams time to time I was still getting back to Barcelona. 

In this big city we stayed at the place of two very friendly and hospitable Guadalajarian brothers, who we found on Couchsurfing. Every Monday there is Couchsurfing meet in the beautiful park near Plaza de Spagnia where it is possible to admire the Guadarrama mountains and the most outstanding sunset. So that was really nice and cozy evening with about 30 people from all around the world! With different stories, differents experiences but the same way of travelling! And of course with sweet and never ending Sangria! 

Last day in Madrid we had a nice walk along the main street Gran Via and then we visited Plaza de Cibeles and the tower with amazing panoramic city view. Then we had a lunch and chilly walk in Parque del Retiro which was really refreshing during extremely hot day! We also tried to visit Museo del Prado with an exhibition of Rafaeli, but unfortunatelly it was already closed. So finally after sending romantic postcards for our friends and homies, we got back home, where our Guadalajarian brothers with other friends were waiting for us with traditional Mexican dinner! We were really impressed and touched! Thus, we all had a long night in the terace with good food, light drinks and nice talks. 

And then we started thinking, that probably Madrid started to love us. So I guess it is really true, that when you love life, life loves you back. 

Hope to come back soon with beautiful post from sunny Mallorca. 

Wishes and kisses!

My second date with Barcelona

Pre-history

It was early April when me and my friend Giedre booked the flights for our summer holidays in Spain. Our final trip plan looked like this: Vilnius-Barcelona-Madrid-Palma de Mallorca-Vilnius. And we honestly felt more than worth this trip! During that moment I was deeply working with my final thesis and Giedre... Well she is in general simply sick and crazy with her medicine studies. So even despite the fact, that August was still far away, in our minds we were already having fun in Barcelona, watching bull-fights in Madrid and sunbathing at our friend`s Ieva`s place in Mallorca.

Music, which follows you

Even though:
-we landed in Barcelona at the midnight

-we were lost in one of the most dangerous areas in the city (according to taxi drivers)
-intead of our friend`s flats door, we knocked the brothel`s ones!
-my genius friend forgot the code to unlock our luggage and we went to sleep in the same conditions (or even worse!) as we left our homes,
...next day we were fresh, full of joy and happiness, with successfully unlocked luggage and ready to discover new things!

We started our first day slowly walking and enjoying surroudings in Park Guell. And again, like de javu, this lovely park met us with already known style of architect Gaudi. And he is huge talent! No doubts. Everything what is made by him is gentle, without sharp corners and so colorfull and magic! Personally I wouldnt like to live in a house made by Gaudi, but when I see it from aside, my heart beats up.

It was heating outside and we were following the shadow to avoid the sun in the park and suddenly we stopped in the place, where one guy was making brilliant melodies with a kind of instrument whose I really dont know the name (probably it was something made by his own). And the moment was memorable, because of the wonderful sound we had a pleasure to listen to! That music reached our ears at the very right time and right place. With the very right notes.


Later the next tick had to be marked near the dancing magic fountains of Montjuïc, so we turned to go back to the city. And after light lunch near Placa de Espana we reached the fountains, which unfortunatelly dance only at 9 p.m. when it gets dark outside. But in our situation the sun was still on the dance floor. So we only enjoyed the view, the museum and of course the romantic music! Which actually follows you as long as you are visiting touristic places.


After making cultural city tour around and having dinner with our local friends, the next must do thing was to visit night life! From our past experience we already knew the worthiest places in this kind of category, so the route was more or less clear.

Wotermelon, the beach and two little Hamlets after

At 6 a.m., when the local men on the streets were already selling the watermelons, which we wanted like never ever before (I meant watermelons, not men), we reached our home with the next big purpose - The beach! And it was really the most refreshing thing which can happen after such a long night, so we left the beach only when the sun covered itself behind the buildings. And so the day was gone. But the night was here! Full of new adventures, fun and Icy Mohitos.

Following the plan, next morning we had to leave Barcelona and go to Madrid. Of course the plan looked attractive. But we were full of doubts and obscurity. Because Barcelona for us was really not less attractive than Madrid, so we just thought why to seek for the better, when the better is actually here?! And like little Hamlets we were considering to go or not to go... And to go won! So with the strange sadness and almost out of curiosity to visit new city, we left Barca. 

To say honestly, I was already in love with Barcelona after my first visit. So after the second one - I fell in love even more! 

To be continued with new adventures from Madrid. 

Miestas arti toli

Kelionė autobusu tunka tik 8 valandas. Ji priminė kai iš Pargos (Graikijos šiaurė) tiek pat laiko autobusu riedėjau į Atėnus. Tada irgi šiek tiek keitėsi kraštovaizdis, pastatai... Iš tiesų, palengva buvo matyti, kaip rojaus kampelis tolsta ir iš lėto artėjama prie civilizacijos, tankiai išdygusių pastatų, skubančių žmonių ir mašinų kamščių. Darėsi trošku. Bet vistiek, vidinis žinojimas sąmoningai neapleido - už šalies sienos kojos nekelsiu, tad didesnių pokyčių neturėtų būti. Kažkada Vilniaus ir Varšuvos miestus siejo ne tik pirmosios pavadinimų raidės, bet ir BENDRA valstybės siena. Tačiau tai buvo prieš beveik penkis šimtmečius... Dabar reikia paso ir netoli Lazdijų, kirtus pasienio postą, pasitinka užrašas Polska Rzeczpospolita. Kaip ir žinau, ką tai reiškia, bet labiau iš anekdotų, o ne iš istorijos vadovėlių (mes juk būtent taip mylim lenkus). Kelionės datą pasirinkau labai greitai ir be didelių svarstymų: liepos 5-oji - kaip tik! Kitą dieną nuo pat ryto, kaip koks Karalius Mindaugas, galėsiu su nematoma karūna slampinėti po Varšuvos gatves. Juk mano gimtadienis!

7/6. Karalius karūnuotas

<RYTAS> Kol dvi draugės, pas kurias viešėjau, dirbo pinigus, aš vadovavausi Warszawa jaunimo žemėlapiu, ir ryškiaspalviais skirtukais, kuriuos priklijavo draugė menininkė, įsimylėjusi Varšuvą. Ties Mokotowska gatve ji ant geltono lapelio parašė: Fancy gatvė, su shopais, gražiom kavinėm. Manau tau patiks. Patiko su kaupu! Ta proga prisėdau į vieną restoranėlį pavadinimu Flaming & co ir užsisakiau gimtadieniškus pusryčius: įdarytą krosaną kartu su žalių lapų (nežinau pavadinimo) salotomis ir šviežiomis apelsinų sultimis. Nežinau kokio stebuklo primaišė į tas sultis, bes jos kainavo tiek pat, kiek mano lėkštė su maistu. Kaip bebūtų - gimtadienio pusryčiai labiau nei pavykę. Ankstus rytas jaukiame restoranėlyje, parke tarp medžių, gaiviame pavėsyje. Jaučiau, kad diena bus karšta, tad mėgavausi dar šiek tiek vėsiais po nakties oro gurkšniais. 

Grįžtant atgal link dw. Centralny, užsukau į rožiniu skirtuku pažymėtą rajoną. Draugė parašius: Fainiausia Varšuvos dalis. Mažasis New Yorkas. Nesakau, kad nepatiko, bet Mokotowska gal tiesiog labiau panardino į romantiką... Netoliese užsukau į paštą, nes norėjau nusipirkti kokį nors fashion magazine (tai darau kas kart viešėdama svetimoje šalyje). Pardavėja pasirodė ne itin maloni, o dar ir angliškai nekalbėjo (rusiškai taip pat). Ta proga pagalvojau, kad nepirksiu nieko. Tad nupėdinau toliau ir pačioje dw. Centralny nusipirkau lenkišką ELLE, o Coffe Heaven'e prigriebiau šaltos kavos. Saulė jau plieskė kaip Afrikoje! Svarsčiau: ar prisėsti ramiai ir vėsiai Heaven'e ar ieškotis pavėsio parke. Nusprendžiau, kad karštis man ne priešas, o gamta - geriausia draugė. Tačiau pasirinktas parkas neatitiko mano vizijos. Varčiau žurnalą, kurio puslapiuose plaikstėsi lengvos, ryškiaspalviais gėlių žiedais išmargintos, Dior suknelės, o tuo tarpu mano nosį kuteno odekolono tvaikas ir ausis - toli gražu ne glostė - žemiausios klasės žmonių leksikonas, kurį suprasti buvo nesunku, procentaliai kas trečias žodis buvo kurwa. Na jau ne, pamaniau, juk ne tam ieškojau parko! Turistų informacijos centre paslaugi mergina man žemėlapyje pažymėjo visus verčiausius Varšuvos parkus. Patraukiau į artimiausią, nes karštis darėsi nebepakeliamas. Svajonė apie šaltą fontaną išsipildė! Prisėdau ir įmerkiau kojas. Vaikai maudėsi ir krykštavo, o aš stebėjau juos pro tamsius akinius ir lengvai pavydėjau... Kažkaip prisiminiau, kai vaikystėje taip mėgau mirkti vandeny, kad mama išprašydavo tik tada, kai jau lūpos pradėdavo mėlti, o dantukai kalenti. Tada visi vaikai eidavom valgyti buterbrodų.

Dar kiek paslampinėjusi gatvėmis, stebėjau sparčiai dygstančius dangoraižius. Matyt, mažasis Niujorkas, tai daugiau nei tik tos trys gatvelės po rožiniu draugės priklijuotu skirtuku. 

Draugės, pas kurias buvau apsistojusi Varšuvoje, gyvena studentų bendrabutyje. Palyginti su Vilniaus universiteto baraku Saulėtekyje, čia buvo ištaigingi Hilton viešbučio apartamentai. Prieš vakarinę ceremoniją su mergaitėmis nusprendėme kiek numigti ir pailsėti. Viena iš jų išbėgo tvarkyti kažkokių buitinių reikaliukų, kita tik prigulusi greit užmigo, o aš užlipau į dviaukštės lovos antrą aukštą ir valgiau gervuogių skonio ledus. Kambario durys buvo praviros tiesiai į koridorių, tad iš ten sklido šviesa, kuri kūrė jaukią prieblandą. Ir staiga - The moment! Išgirdau gitaros brazdenimą ir atpažinau U2 kūrinį With or without you. Ši daina man visada buvo ir bus pati sentimentaliausia visoje mano fonotekoje. Greitai išsitraukiau telefoną ir pradėjau įrašinėti tai, ką mačiau ir ką girdėjau. Taip buitiška, paprasta, bet taip nuostabu. Kai pagaliau išmoksti pastebėti ir fiksuoti mažus, tave supančius dalykus, gyvenimas prisipildo nuostabiomis detalėmis. Pasibaigus dainai, į kambarį sugrįžo draugė ir pasakė, kad ten grojo vaikinas, kuris taip pat šiandien švenčia gimtadienį. Norėjau nueiti ir pasveikinti, padėkoti už netyčia padovanotą nuostabią dovaną, bet jo jau nebebuvo... 

<VAKARAS> Vakare su mergaitėmis patraukėme į Varšuvos senamiestį. Jis nedidelis ir gražus, tik visą tą grožį gadina žinojimas, kad tai tik butaforija to, kas buvo prieš šimtą metų. Nepaisant visko, vaikštinėdama bandžiau įsivaizduoti, kad šiame name kažkada seniai gyveno žymus lenkų poetas, o štai tame - nebyliojo kino lenkų aktorius. Apsukus keletą ratų aplink spalvotus, gėlėmis išpuoštus, senamiesčio namus, prisėdome vienoje iš kavinių, ramiai pavakarieniauti. Vakarienės porcija buvo tikrai lenkiška. Vien garnyro prie pagrindinio patiekalo 6 rūšys! Geriausi intarpai buvo vyno tostai. Slaviško kraujo turinčios draugės visada trykšta nuoširdumu ir šiluma! Pasisakymai buvo tokie mieli ir moteriški... Mėgstu klausytis teisingų tostų (tik su jų sakymų sekasi ne taip gerai). 

Pasikrovusios energijos, patraukėme į naktinį Varšuvos gyvenimą. Pirmasis klubas, kurį aplankėme vadinasi The Eve. Modernus interjeras, gera muzika, gražūs žmonės. Atrodo, viskas ko reikia geram atsipalaidavimui. Dar prieš pradedant naktinę kelionę, svarsčiau apie socialinį tyrimą: pažiūrėsiu, kaip klube elgiasi vyriškosios lyties atstovai ir palyginsiu su tais, kurių elgesys iki smulkiausių detalių išnagrinėtas moteriškuose susibūrimuose prie vyno taurės (-ių). Kalbu būtent apie tautiečių vyrukų elgesį. Mums bešokant ir besilinksminant susipažinau su trimis vaikinais. Priėję prie manęs jie pokalbį pradėdavo lenkų kalba, tad greit tekdavo prisipažinti, kad dar nesu gerai įvaldžiusi šio meno, tad pereidavome prie anglų kalbos. Įdomu tai, kad visi jie buvo visai ne lenkai, o atvykėliai iš svetur ir jau kurį laiką gyvena bei dirba Varšuvoje. Nejaugi Varšuva - naujoji emigrantų Meka? Po visai įdomių pokalbių su draugėmis nusprendėme pakeisti vietą. Išeidinėjant mane susistabdė vietos administratorė ir pasiūlė tapti klubo nare. Sąlygos paprastos: aš jiems savo kontaktinius duomenis, o jie man vardinę kortelę, kuri suteikia privilegiją kiekvieną penktadienį vaišintis baro kokteiliais nemokamai iki 120 zlotų! Ne-blo-gai! - pamaniau. Kaip tikra, bet reta sąžininga lietuvė, prisipažinau, kad esu ne vietinė ir nežinau ar dar teks kada pasinaudoti šia kortele, jei ją ir gausiu... Tačiau administratorė numojo ranka, šyptelėjo ir pasakė, kad tuoj grįš. Grįžo su kortele rankoje, kurioje sudėta daug smagių penktadienių, skanių kokteilių ir sunkių šeštadienio rytų. Dzenkuje bardzo! - tariau. Ir su mergaitėm patraukėme į kitą klubą pavadinimu Opera. Ganėtinai prabangus ir ištaigingas, su indišku interjeru. Pamačiusi pirmąją Budą, prisiminiau lietuvišką 311 variantą. Tačiau labai greit pamiršau, nes iš tiesų net nėra ką lyginti... Kai priėjau prie baro, mane užkalbino vaikinas (šį kartą lenkas). Simpatiškas, tik per daug išgėręs, todėl nelabai pavyko su juo susikalbėti. Jis manęs paklausė, kodėl lietuviai taip nemėgsta lenkų? Šiek tiek pasimečiau, bet paskui pradėjau aiškinti, kad greičiausiai čia kaltos istorinės aplinkybės, dabartiniai politiniai santykiai ir dar ten kažkokių nesąmonių privėliau... Nežinojau daugiau ką atsakyti, jaučiausi kiek nejaukiai. Pokalbį baigėme, nes jam iš ties, jau buvo za per dužo, o jis toliau kaip trofėjus kilnojo šotus. Kita pažintis buvo su... Kaukazo belaisviu. Taip jį praminiau, nes jis iš tiesų iš Kaukazo. Neverta pasakojimo pažintis, nes jo elgesys priminė Vilniaus klubų erelius. Kaip bebūtų, vakaras labai vykęs, o naktinį Varšuvos gyvenimą galiu pavadinti visai kokybišku. Gerų vietelių netrūksta. 

7/7. Karūnavimas tęsiasi

<RYTAS> Kitą dieną mūsų laukė Pool party. Miesto pakraštyje yra atviras baseinas, kuriame vyko smagios, geros muzikos ir gaivių kokteilių lydimos maudynės. Iš ties smagi vieta. Tokia visus jungianti ir vienijanti. Būtent tokių susibūrimų vietelių pasigendu Vilniuje... Visi atsipalaidavę, kas deginasi, kas šnekučiuojasi, kas gurkšnoja kokteilius, o kas vandenyje mėtosi kamuoliu ar žaidžia frisbį. Kol mirkėme kojas ir šnekučiavomės su mergaitėmis, baseine išvydau didelį žmogų, kuris man mirktelėjo. Didelis žmogus buvo panašus į Quintoną Jacksoną iš A komandos serialo. Tik šis baseine buvo kiek šviesesnio gymio ir turėjo daugiau piešinių ant kūno. Vėliau jis man pamojo, kad įšokčiau į baseiną kartu paplaukioti, bet aš į tokį "kalną" lipti nedrįsau, todėl tik kukliai šyptelėjau ir nuleidau akis... Po kiek laiko jis su draugu priėjo ir pasiūlė išgerti ko nors prie baro. Pakviečiau drauges eiti kartu, tačiau jos visą "romantiką" nusprendė palikti man vienai. Atostogų nuotaika mane įkvėpė rizikuoti. 

Kiek atokiau įsikūręs baras buvo visai nebloga vietelė, aplink sustatyti afrikietiški gultai su daug pagalvėlių ir baldakimais, gera muzika, o toliau vingiuoja platus takas į saulėje blizgantį ežerą. Tarp pagalvėlių negulėme, o solidžiai prisėdome prie stalo ir nusipirkome alaus (anti-fancy!). Mums bekalbant sužinojau, kad vienas iš jų yra iš Argentinos, o kitas iš Portugalijos. Didysis žmogus beveik visą laiką tylėjo, nes moka tik ispaniškai. Kartą jis mane pertraukė ir ispaniška greitakalbe pasakė savo draugui: "Aš turiu kuo greičiau išmokti angliškai, nes turiu labai daug ko jai pasakyti!" Kiek vėliau sužinojau, kad jo buvusi mergina - raudonplaukė ir aš pamaniau, kad greičiausiai jis dar vis paskendęs senos meilės dūmuose, todėl nesąmoningai manyje mato ją. Panorau greičiau baigti pokalbį (nors jo draugas buvo visai įdomus pašnekovas). Kai grįžome prie baseino jau buvo gerokai po pietų ir mes su mergaitėmis pasijutome išalkusios, tad susikrovėme daiktus ir patraukėme namo. Naujieji bičiuliai ispanai primygtinai prašė vakare susitikti ir pratęsti mano gimtadienio šventę. Iš mandagumo palikau telefono numerį, tačiau pratęsti pažinties nepanorau. Tad tokia ta pradžios pabaiga.

<VAKARAS> Vakare laukė antrasis naktinio gyvenimo raundas. Patraukėme į naują vietelę, pavadinimu Platinum. Man ten pasirodė visai nebloga vieta šokiams ir linksmybėms, gal tik vyrai kiek vyresnio amžiaus... Po keliolikos minučių draugės pasiūlė pakeisti vietą. Šiuo klausimu - jos kapitonės, tad aš sutikau. Kai išėjome iš klubo, mane šiek tiek supažindino su jo reputacija: jaunos merginos ir vyresni vyrai - abiejų pusių interesai kaip ir aiškūs. Štai kodėl jos nelabai ten norėjo užsibūti... Visgi, kaip svarbu yra prieš paimant daiktą į rankas, žinoti jo tikrąją paskirtį. Toliau patraukėme į jau pažįstamą Operą. Kol gurkšnojau savo Polish Martini, mane įdėmiai sekė vienas kiek pliktelėjęs, bet iš akių GAL dar ir visai jaunas vyras. Po kiek laiko jo draugas (!) priėjo prie manęs ir lenkiškai pakvietė eiti kartu su juo, neva nori su kai kuo supažindinti (žinoma, turėjo omeny pliktelėjusį draugą). Kai pasakiau, kad nekalbu lenkiškai ir kad esu ne vietinė, kiek nustebo, patylėjo ir nuėjo. Daugiau nebepasirodė nei jis, nei jo draugas. Čia dedu riebu pabaigos tašką. 

Galiausiai nuėjome į The Eve, ten kur jau spėjau tapti klubo nare. Įsitaisėme netoli baro. Iš karto užfiksavau vieną tamsaus gymio garbanotą vaikiną ir vieną, žinoma, su barzda. Barzda šiek tiek sekė mane, bet tik tiek. Pati prieiti nedrįsau, nes jų kompanija buvo gana didelė, ant stalo ledo kibirai su šalta degtine, ant minkštasuolių įkaitusios mergaitės... Sekiau akimis, gal Barzda su kuria nors iš jų... Ir vis džiaugiausi, kad pavyksta pagauti jo žvilgsnį. Neilgai trukus, prisistatė kitas - tamsusis vaikis. Pradėję šnekučiuotis radom šį bei tą bendro - filologinį išsilavinimą. Tačiau labiausiai sužavėjo faktas, kad jis buvo patekęs į Polish Idol finalą, kur demonstravo savo vokalinius sugebėjimus. Mintyse jau užfiksavau youtube peržiūrą. Vėliau vėl išgirdau jau kažkur girdėtą klausimą "Kodėl jūs, lietuviai, taip nemėgstat lenkų?" Galiausiai sugalvojau ką reikia atsakyti "Lietuviai ne lenkų nemėgsta, jie nemėgsta visų tų, kurie turi mažiau problemų, nei jie patys". Toks atsakymas šiek tiek nuramino jį ir nusišypsojęs daugiau šios temos nebeplėtojo. Ir iš tiesų, tokiu atveju jam belieka pareikšti man užuojautą dėl nenusisekusio tautinio mentaliteto. Kojos jau darėsi medinės nuo batų-žudikų, tad vis neramiai dėliojau jas ant laiptelių. Tai pastebėjęs jis pasiūlė prisėsti, tačiau taip ir nebeprisėdom - draugės jau buvo iškvietusios taxi. Na, bent jau kontaktais apsikeitėm ir youtubėj peržiūrėjau jo pasirodymus (vertinčiau visai neblogai, tik dainuoti mulatui lenkų kalba kažkaip neprikolas. Sveikintina už patriotizmą, bet visgi vizualiai ir jusliškai daug geriau būtų anglų kalba). 

7/8. Karališkasis sekmadienis

Paskutinioji diena buvo kaip tik vietoj intensyvios treniruotės. Buvo likęs tik pusdienis, o draugės žadėjo aprodyti dar nemažą Varšuvos dalį! Pakeliui sustojome ledų, nes karštis buvo tiesiog alinantis... Kramtomos gumos skonio ledai buvo žiauriai skanūs. Tik, gaila, po lenkiškų skonio priedų porą kartų taip gerai sudiegė pilvą, kad galvojau drakonas apsigyveno. 

Priėjus ramų rajoną, kur netoliese įsikūrusi Rusijos ambasada, draugės nudžiugino, kad mes jau arti tikslo. Įėjus pro galingus metalinius vartus, atsivėrė didžiausias Varšuvoje Łazienki parkas, užimantis 76 hektarus ploto. Mane jis sužavėjo beveik iki ašarų! Šiurpuliukai lakstė... Nieko karališkesnio (išskyrus savo karūną) nesu mačiusi! Didingi sodai, platūs takai, žmogaus kruopščiai prižiūrėta ir išpuoselėta tobula gamta... Vaikščiojom lėtai, o aš vis įsivaizdavau, kaip čia ateinu kiekvieną sekmadienį praleisti popietės. Iš tikrųjų, jei apsigyvenčiau Varšuvoje, Łazienki parkas būtų mano mėgstamiausia sekmadieninė vietelė. Priėjome dailiai nupjautą didelę žalią pievą ir toliau gražiai suprojektuotą oranžeriją. Viduje (o vasarą ir lauke) įsikūrusi kavinė. Draugės sakė, tai pati prabangiausia (suprantama, ir brangiausia) kavinė Varšuvoje, o visokių magnatų vaikeliai čia itin mėgsta kelti vestuves. Maniškės taip pat vyks čia - net neabejoju! Kaip ir pridera karališkiems sodams, keliose vietose spalvotomis uodegomis pamojavo grakštūs povai. Taip simboliškai atsisveikinom su parku ir pakilom didžiuliais laiptais. Viršuje mus pasitiko netikėta vandens fontano čiurkšlė - tačiau labai vietoje ir labai laiku. Atsivėsinusios patraukėm Varšuvos universiteto link. Pasirodo jis labai modernus, o ant stogo įrengtas parkas! Galima pasivaikščioti, prisėsti paskaityti knygą ar stebėti plačią Varšuvos panoramą, kuri čia pat atsiveria visu gražumu. O pro stiklinius kupolus galima stebėti bibliotekos darbą ar net studentus paskaitose. Jau matau save, kaip nežinodama atsakymo į egzamino klausimą užsižiūriu į stiklines lietaus plaunamas auditorijos lubas... Ir nutinka eureka! 

Ties Mariensztat gatve radau savo svajonių namą. Išsirinkau ir balkoną (labiausiai apsodintą gėlėmis). Strategiškai labai gera vieta - Łazienki parkas visai čia pat, universitetas taip pat, o ir judrusis centras vos už keliolikos minučių kelio. Beliko susitaupyti tą vieną kitą limijoną. 

Kai senamiestyje prisėdome į vietinę tradicinę užeigą pavalgyti, mano kojos taip džiaugėsi, kad atrodo, net girdėjau, kaip jos man kartoja ačiū. Skambant tradicinei muzikai pavalgėm tradicinių patiekalų, susipažinom su sekmadienį švenčiančia vietinių jaunuolių kompanija, kurios pagrindinis vadas buvo labai draugiškas ir vis norėjo įrodyti, kad mane seniai pažįsta ir bandė paaiškinti, kas čia skaniausia... 

Tėčiui buvau prižadėjusi užkilti į Mokslo ir technikos rūmų bokštą. Šiaip jau gyvenime pažadus stengiuosi vykdyti, taigi... Su draugėmis trumpam išsiskyrėme ir aš dar šiek tiek užtrukau, kol radau įėjimą į rūmus. Pirmame aukšte vyko Mikelandželo paroda (visiška butaforija). Tai buvo trumpiausiai mano gyvenime analizuota paroda. Užtat pakilus liftu į paskutinį aukštą, turėjau progos susipažinti su keturiomis Varšuvos pusėmis: pirmoje atsiveria nauja sparčiai besivystanti miesto industrija, parduotuvės, didelės spalvotos reklamos ir greitai dygstantys dangoraižiai, antroje - senųjų namų stogai, trečioje - tolumoje naujausias futbolo stadionas, pastatytas specialiai 2012 metų čempionatui ir dar toliau į rūką pereinanti vingiuojanti Vyslos upė, o ketvirtoje pusėje liūdniausioji Varšuvos dalis - statybos ir renovacija (sakydama liūdniausia, turiu omenyje pati neišvaizdžiausia, tačiau ateitis jos tikrai visai ne liūdna). Užfiksavusi akimis keletą gražių vaizdų ir pamąsčiusi apie tai, kad ta tranzitinė šalis tikrai turi šį tą daugiau, nei tik liūdnom istorijom nusėtą autostradą, nusileidau ant žemės, kur, žinoma, laukė linksmoji dalis - prekybos centras. Antrąją vietą pagal tai, kam negalėjau atsispirti, užėmė riešutinė Soplica (o kas pirmąją tikiuosi suprantant - aš juk moteris.) 

Grįžtant į Vilnių, autobuse gavau turbūt pačią geriausią vietą. Jos numeris 1 (o kad taip visada ir gyvenime!). Tik įsitaisius, dangų pradėjo raižyti tankios ir ryškios blykstės, lydimos griausmingo dundesio, o lango valytuvai vos spėjo taškyti lietaus purslus vairuotojui nuo vaizdo. Man darėsi baisoka... Supratau, kad front row privilegija yra gerai nebent madų pristatyme. Situaciją kiek sušvelnino vairuotojų humoro jausmas - jų dialogo negalėjau negirdėti ir tai man vis kėlė šypseną... Kol galiausiai apsitrupiniavusi lenkiškais sausainiais kietai užmigau. 

Vienas skaniausių komplimentų, kai grįžau - "Tu labai tiktum reklamuoti Soplicą."

Madamsterdam

Apie Amsterdamą galima arba labai daug pasakoti, arba trumpai ir aiškiai. Šį kartą būsiu (ne)originali ir pasirinksiu antrąjį variantą. 

Ganėtinai spontaniškai atsitiko taip, kad visai prieš pat Kalėdas gavau pasiūlymą iš draugės kartu su ja Naujuosius metus sutikti Amsterdame. Why not? - pamaniau. Ir taip, atidainavus visas Tylias naktis ir Džiaugsmingų Šventų Kalėdų, gruodžio 30 dieną mes up in the air jau kėlėm po taurę už ateinančius.

Gyvenome gan neblogame studentų miestelyje pora stotelių traukiniu nuo Amsterdamo centro. Įdomiausia tai, kad pas Stefaną (toks vietinis studentas-menininkas) atvykome gan vėlai vakare ir jis po 15 minučių pranešė, kad turi išvykti, tad merginos, va čia vonia, čia virtuvė, va tenai galite miegoti. Žodžiu, jauskitės kaip namie, o aš grįšiu po trijų dienų. And by the way, Happy New Year! Ir jam visai nereikėjo laiko nei mūsų pažinti, nei užsiauginti pasitikėjimo, kad galėtų palikti visą gausią, pusę kambario užimančią, videoteką, apple kompiuterį, ipadą, garso įrašų įrangą, bmx dviratį ir N kitų brangių ir vertingų dalykėlių. Vot taip va!

Gruodžio 31-osios rytą pabudau pažadinta trečiojo pasaulinio karo. Bent jau taip maniau pirmąsias sekundes, kai tik prasibudinau... O pasirodo! Gruodžio 31-oji yra vienintelė  diena metuose, kai Olandija oficialiai leidžia naudoti pirotechnikos priemones be specialių leidimų, tad vietiniai, panašu, kad Naujuosius pradeda švęsti nuo pat ryto ir taip visą dieną iki pat 12 nakties.

Kaip miestas, Amsterdamas, yra, matyt, labiau multikultūrinis nei pats Londonas! Su visais savo nukrypimais ir nenukrypimais. Tačiau natūraliai galvoje vyksta toks procesas, kai lygini miestą, kuriame lankaisi, su savuoju Vilniumi (o kartais imi net platesniu - šalies mastu), nepaisant dydžio, populiacijos, demografijos ir kitų nelygybių. Ir galiausiai priėjau mažytę, ilgų ir sunkių pamąstymų nereikalavusią išvadą, kad visgi Amsterdamas yra puikus tolerancijos pavyzdys ne tik Vilniui, bet turbūt ir daugeliui kitų pasaulio miestų. Nesvarbu ką tu valgai, kaip atrodai, ką tu myli, iš kur tu kilęs, kokios spalvos ar tikėjimo esi. Priešingai nei Orwelo gyvūlių ūkyje, Amsterdamo ūkyje VISI gyvūliai lygūs.