Kai sugenda šviesoforas

Kelyje labiausiai bijau didelių sankryžų, daug eismo juostų ir didelio greičio. Kas bendra tarp to ir gyvenimo? Turbūt daug kas. Savotiškų analogijų galima įžvelgti nemažai. Tik didžiulėje sankryžoje niekam nepatiks, jei sustosi su mašina ir pradėsi galvoti O ką daryti dabar? Visi pypsins, mojuos kumščiais ir garsiai keiksis. O gyvenime paprasčiau - jei staiga sustosi, nes netikėtai sugedo kažkoks vidinis mechanizmas, nelabai kam rūpės. Visi tyliai nuleidę aplenks tave puslankiu, dauguma, matyt, net neatkreips dėmesio. Bet visgi būtų gerai gyvenimą išmokti vairuoti taip pat paprastai, kaip ir automobilį. 

Kai valgau nesmulkintą graikinį riešutą, visada prisimenu žmogaus smegenis. Kiek pamenu biologijos vadovėlio iliustracijas, graikinio riešuto forma labai primena jas. Jaunų žmonių smegenų vingiuose jau minėtų kryžkelių galima aptikti net labai daug.

Kaip gi elgiatės jūs, atsidūrę tokioje kryžkelėje? Šviesoforai neveikia, taisyklių nėra arba jų yra tiek daug, kad net neaišku kuriomis vadovautis, o visos keturios pusės atrodo arba vienodai patrauklios arba vienodai pavojingos. Žinoma, sunkiausia, kai ant kulnų lipa kiti ir verčia paskubėti.

O man labiausiai patinka neskubėti. Kitaip tariant - aš labai nemėgstu skubėti. Galbūt todėl retai kada atvykstu į susitikimo vietą sutartu laiku. Tačiau kol kas gyvenimas mane lepina ir su liūdnomis pasekmėmis pavyksta prasilenkti. Aš šventai tikiu romantišku Arthuro Rubinsteino pasakymu If you love life, life will love you back. Ir dar manau, kad jei jau vėluoti, tai vėluoti iš lėto ir tuo mėgautis. (Kad netektų pražiopsoti tų gražių dalykų, apie kuriuos jau kalbėjau praeitame įraše). Tuo metu kai neskubu, apsvarstau daug dalykų gyvenime. Kapstydamasi po praeitį projektuoju ateitį. Štai šitaip palengva palengva, kartais net nepajuntu kaip, šviesoforas pradeda veikti, užsidega žalia šviesa ir sankryžoje išvystu aiškią rodyklę, kuri nukreipia tinkama linkme. 

Kartais, kai pernelyg nerimauju, bandau garsiai svarstyti galimus posukių variantus su kai kuriais žmonėmis, kurių erudicija man nekelia abejonių ir kuriais tikiu bei pasitikiu. Jie tarsi mažam suklupusiam vaikui švelniai padeda pakilti ir parodo kur link reikia sukoncentruoti dėmesį.

O labiausiai man patinka erelio akis. Tokiu juokingu pavadinimu aš vadinu tuos momentus, kai vienu žvilgsniu bandai užfiksuoti neaprėpiamus horizontus. Dažniausiai taip būna kai žvelgi į jūrą, vandenyną, kalnus ar į miestą iš panoraminio taško. Vieną kartą, kai atmerkiau erelio akį ir pažvelgiau į Viduržemio jūrą, supratau vieną dalyką. Neverta nerimauti atsidūrus kryžkelėje, nes bet kokiu atveju išeitis yra: gali pasirinkti tris kryptis arba blogiausiu atveju grįžti atgal. 
Tačiau įvažiavus į žiedą... Čia jau kitaip. Čia jau rimčiau.

Nuo tada gyvenime sankryžų nebebijau. Bijau žiedų.