Retro Brescia

Praleidus keturias dienas Romoje, skridome į Milaną, iš kurio traukiniu nuvykome į Brescia miestelį, o dar tiksliau – šalia Brescia esantį nuostabų kurortą prie Gardos ežero (Lago di Garda). Ten mus pasitiko dar vieni labai malonūs housteriai, su kuriais visų pirma nuvykome į vieną atokiau esantį neapoliečių restoraną. Porcijos ten buvo gigantiško dydžio. Savo spagetti su jūros gėrybėmis taip ir neįveikiau, nors skonis buvo puikus, o po ilgos kelionės buvau alkana, kaip savaitę nevalgiusi. Po paskutiniųjų pietų Romoje, už kuriuos sumokėjome po 20 eurų, čia sąskaitą gauti buvo itin malonu tiek širdžiai, tiek piniginei, nes prisivalgę ne tik spagetti, bet ir prisiragavę gėrimų bei desertų galiausiai už viską sumokėjome tik po 14 eurų.

Vertėtų pridurti, kad visos kelionės po Italiją metu, sugriuvo mitas, kad italų vyrai – prasti kulinarai ir kad viryklė jiems ne draugė. Anaiptol... Tiek gyvenant pas italus Romoje, tiek Brescia, ne vieną kartą įsitikinome, kad italai vyrai – puikios šeimininkės virtuvėje. Jie ne tik skaniai gamina, bet ir estetiškai patiekia maistą bei padengia stalą. Taigi, keliaujant su couchsurfing vienas iš privalumų yra galimybė paragauti naminio, vietinių gaminamo maisto ir susipažinti su tikrąja virtuve. Aš net sužinojau, kad iš tiesų namuose esantį metalinį espresso kavinuką naudoju visai ne taip, kaip reikėtų!

Brescia miestelyje pajutau išlaikytą retro stiliaus dvasią, kurią kūrė siauromis miesto gatvelėmis senovinius dviračius minantys vietiniai gyventojai ir šiuolaikinio žmogaus rankos nepaliesta senovinė architektūra. Atrodė, kad grįžau kelis šimtmečius atgal į praeitį. Išties žavinga. Sutemus naujieji bičiuliai italai mus nusivedė į senamiesčio labirintuose įsikūrusį barą pavadinimu „Da Franco“. Vieta buvo labiau panaši į žmogaus kūrybos sintezę, negu į tradicinį barą. Ant sienų kabančios paties baro savininko Franco darytos juodai baltos erotinės nuotraukos apgaubė modernizmo šydu, o kiekvienas plyšys išmargintas įvairiomis citatomis, eilėraščių ištraukomis priminė apie galingą žmogaus sąmonės srautą. Franco mus pasitiko itin originaliais kokteiliais, susidedančiais iš penkių skirtingų skonių, kuriuos gali pasirinkti pats baro lankytojas. Bare kokteiliai gaminami tik iš aukščiausios rūšies alkoholinių gėrimų, kurių pasaulyje galima įsigyti tik keliuose šimtuose vietų. Kaip sakė pats baro šeimininkas „tai nėra vieta skirta didelėms kompanijoms susirinkti ir gerti, tai vieta, skirta žmogaus sielai.“ Ir iš tiesų, tai baras, kuris turi sielą. Franco suteikė mums progą lietuviškai užrašyti keletą žodžių ant mažyčio baro langelio (dauguma jų jau buvo aprašinėti). Palinkėjome barui, kad „ši pasaka dar ilgai nesibaigtų...“

Sužavėta itin originaliu baru, aš dar ilgai gyvenau toje pasakoje ir dar kartą įsitikinau, kad tokias originalias ir įspūdingas vietas galima rasti arba netyčia pasiklydus, arba tik draugiškų vietinių-šturmanų pagalba.

Apskritai geriausias dalykas keliaujant su couchsurfing yra tai, kad tu neplauki kartu su turistų banga, o bendrauji ir gyveni kartu su vietiniais, lankai vietas, kur jie renkasi, šnekučiuojiesi apie jų įprastą gyvenimą bei gauni galimybę pabūti to gyvenimo dalimi. Tai pats geriausias būdas susipažinti su nauja kultūra.

Na ir pabaigai, jei jau atviraujam, tai atviraujam. Kelionę į Brescią, manau, atsiminsiu dar ilgai... Mat paskutiniąją dieną, skubėdama ir kraudama lagaminus į įkaitusį ir užvestą automobilį, savo laibą kojelę priliečiau prie duslintuvo. Jausmas buvo toks, tarsi 220 V gerai papurtė. Pasirodo nusvilinau visą paviršinę ir nemažą dalį jau giliau esančios odos (žinoma, tai sužinojau, tik dar po savaitės klajonių Ispanijoje, kai grįžau namo). O apie nuotykius dar vienoje pietų šalyje, į kurią įsimylėjau, papasakosiu kitame įraše.

Kelionės po Italiją publikacijas galite rasti čia arba čia.