Šiandien pirmą kartą lankiausi Aleksandro Vasiljevo parodoje. Tik ką grįžusi po pačių nuostabiausių atostogų Italijoje ir Ispanijoje, kokias tik galima įsivaizduoti, šviežiai metusi nemėgstamą darbą ir dar vis besimėgaujanti vasara prieš juodąjį periodą - paskutinįjį studijų kursą. Iš pat ryto nusprendžiau, kad šiandien bus muziejų diena. O Vasiljevo Art deco laikmečio drabužių ir aksesuarų parodą jau seniai planavau aplankyti. Paroda, kurioje buvo šimtai Art deco stiliaus suknelių, batelių ir kitų grožybių, užgniaužė kvapą tik įėjus! Ir dar ta taisyklingai nešvariai skambanti muzika iš senovinio patefono... Viskas taip nepaprastai derėjo ir puikiai perteikė tą bohemišką Art deco aurą! Gaila čia ne parduotuvė ir negalima visko pasimatuoti. Labiausiai širdis suvirpėdavo, kai nuodugniai apžiūrinėdama balinių suknelių siūles, klostes ir sagas, aptikdavau įsisenėjusį riebalų klecką. Vis pasvarstydavau, koks buvo balius, kaip jie šoko, kaip atrodė mergina, kuri dėvėjo ją... Tai primindavo apie gilią suknelių istoriją, unikalumą ir autentiškumą.
Po kokių 3 valandų, išėjusi iš Taikomosios dailės muziejaus, jaučiausi tiesiai iš 1900-ųjų būčiau grįžusi atgal į kedų, treningų ir miniakų epochą. Anyway, paroda mane labai sužavėjo ir sujaudino!
Voilà
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą