Karusky: Barselona. Miestas, kuriam, nieko netrūksta.

Kai pakilome lėktuvu iš Bergamo oro uosto Italijoje, net nenutuokėme kokie nuotykiai ir išbandymai mūsų laukia Barselonoje. Tačiau nežinomybė ir noras viską sužinoti visada motyvuoja eiti toliau. Vienintelis dalykas kurį tikrai žinojome, tai kad pirmąją naktį Barselonoje teks praleisti oro uoste. Tačiau mintis apie šaltą oro uosto grindinį nei kiek nebaugino. Barselonos oro uostas didelis, o tokių benamių kaip mes apstu. Vieni tam buvo kruopščiai pasiruošę, patogiai ir minkštai įsisukę į miegmaišį ant kilimėlio ir po galvą pasidėję pagalvę. Kiti – tenkinosi lagamino turiniu, turimais drabužiais, žurnalais ar laikraščiais. Deja, būtent prie pastarųjų prisijungėme ir mes.

Pirmieji housteriai buvo įsikūrę pačiame Barselonos centre, šalia garsiosios Catalunya aikštės (Plaça de Catalunya) erdviame šešių (ar tai dar daugiau) kambarių bute. Įdomiausia buvo tai, kad iš visų ten gyvenančių žmonių tik vienas buvo vietinis ispanas, kiti buto gyventojai - ilgesniam ar trumpesniam laikui atvykę iš įvairių pasaulio kampelių: Australijos, Naujosios Zelandijos, Venesuelos, Pietų Afrikos, Slovėnijos... Visi sudarė margą kultūrų paletę ir buvo be galo įdomu pabendrauti su kiekvienu iš jų, pasiklausyti istorijų, sužinoti apie gyvenimą, kuris verda už tūkstančių kilometrų, pasidalinti idėjomis ir mintimis, paragauti tradicinių jų šalies virtuvės patiekalų ar gėrimų. Pavyzdžiui, vienas iš jų gyvena Australijoje, tačiau tenai dirba tik kelis mėnesius per metus, kažkokioje gamykloje ar jėgainėje, kurioje itin pavojinga. Per trumpą laiką užsikala tiek, kad likusią metų dalį tiesiog mėgaujasi gyvenimu Barselonoj. Dar viena mergina iš UK truputį padirba Barselonoj, paplūdymiuose linksmina žmones žongliruodama įvairia cirko atributika ir rodydama triukus. O tada kurį laiką už užsidirbtus pinigus keliauja po visokias anti-civilizacines vietoves ir praktiškai žaidžia žaidimą Išlikimas. Beje, dėl neįprasto buto gyventojų stiliaus ir pomėgio keistiems aksesuarams, praminiau jų butą Disneylendu.

Dienomis buto šeimininkai dirbdavo, todėl kartu leisdavome tik vakarus. Tačiau vadovaudamosi jų patarimais apie lankytinas ir dėmesio vertas vietas aplankėme didžiąją dalį Barselonos įžymybių: susipažinome su įspūdingais architekto Antonio Gaudi kurtais pastatais, apsilankėme gotikiniame kvartale, Sagrada de Familia bazilikoje, pasivaikščiojome nuostabiame Ciutadella parke, išvaikščiojome daug garsiųjų miesto gatvių, tokių kaip Les Rambles, Ronda Universitat ir kitų. Barselonoje, taip pat kaip ir Vilniaus senamiestyje, gausu įvairių skersgatvių, iš kurių kiekvienas mena savitą istoriją ir traukia savo paslaptingumu.

Vienas keisčiausių nutikimų įvyko būtent Sagrada de Familia bazilikoje. Kai ištvermingai atstovėjome eilėje prie bilietų ir įėjome į vidų, prasidėjo ištrauka iš siaubo filmo apie pasaulio pabaigą. Lauke kilo tokia audra, kad abu bazilikos įėjimai su galingu trenksmu užsivėrė, viduje dėl skersvėjų prasidėjo dulkių audra, ant nebaigtos rekonstrukcijos pastolių pradėjo pliaupti lietus kaip iš kibiro, o tuo tarpu visi žmonės liko įkalinti viduje. Pro stiklines bazilikos lubas matėsi kaip lauke skraido šakos ir visokie daiktai, o garsai tokie, tarsi automobiliai pakilę į orą trankytųsi. Baisu ir prisiminti kokią padėtį lauke tuo metu kūrė fantazija. Laimei viskas po valandėlės nurimo, o iškišus nosį į lauką nebuvo jau taip baisu. Pastatai ir mašinos savo vietose, tik kur ne kur medžiai išvartyti ir apvirtę nepritvirtinti motoroleriai. Nusišypsojo sėkmė, kad būtent tuo metu mes atsidūrėme bazilikoje - tvirtovėje, kuriai, panašu, nebaisios jokios anomalijos, nes kitu atveju, jei būčiau buvusi lauke, kartu su lengvu vėjeliu tėvai būtų gavę gyvą oro siuntinį.

Vakarus, kaip jau minėjau, leisdavome kartu su housteriais ir jų draugais. Jų dėka pamatėme naktinį Barselonos gyvenimą ir apsilankėme dabar itin populiariame loftų kvartale. Tai buvusios gamyklos, kurios dėl tam tikrų priežasčių yra nebeeksploatuojamos pagal paskirtį todėl bandoma jas atgaivinti nauju amplua. Loftuose įrengti klubai sparčiai populiarėjantis ir plintantis fenomenas Barselonoje. Klube, kuriame lankėmės, iš viso įrengtos penkios salės, kuriose galima išgirsti grojant skirtingų stilių muziką. Jei pabosta viena vieta, tiesiog pakeiti salę ir linksminiesi toliau. Užtrunki ne ilgiau kaip penkias minutes, o atsiduri tarp naujų žmonių ir išgirsti naują, kitokį ritmą ausyse. Labai šaunu ir patogu, nereik blaškytis po miestą! Ir ant taxi susitaupo.

Būti Ispanijoje ir neparagauti tradicinės paeljos (paella) būtų tolygu padaryti nuodėmę, taigi pasidavėme turistų bangai ir susiradome vietinį restoranėlį kuriame paragavome paeljos, gardintos įvairių skonių garnyrais, 13-16 eurų už vieną porciją. Ieškoti pigesnių kainų neapsimoka, nes paeljos kainos Barselonoje vyrauja daugiau mažiau vienodos. Padėjusios varnelę darbų sąraše ties „Paragauti paelją“, nusprendėme, kad dabar reikia kažko netradiciško. Taigi, kartu su mūsų housteriais mes apsilankėme jų mėgstamoje vietoje, kur jie renkasi vakarais pasimatyti su draugais, išgerti vietinio alaus ir pakramsnoti lengvų užkandžių. Baras buvo įsikūręs vienoje iš Barselonos gotikinio kvartalo siaurų gatvelių, turistams be vietinių pagalbos ne taip lengvai pasiekiamoje vietoje. Anot mūsų naujųjų draugų, prasidėjus naujiems mokslo metams, šis baras būna sausakimšas studentų, atvažiuojančių ne tik iš įvairių Ispanijos kampelių, bet ir iš tolimesnių kraštų. Ačiū dievui mes ten lankėmės šiek tiek anksčiau už didžiąją spūstį, todėl nevaržomai galėjome pasišnekučiuoti ir paragauti baro siūlomų gardėsių: keptų bulvių su “ispaniškai“ aštriu padažu, įvairios kilmės mėsytės, dešryčių ir sūrio delikatesų. Nepaisant to, kad aplinka ir maistas šiek tiek priminė Vokišką Oktoberfestą, vakarą praleidome smagiai ir turiningai.

Paella

Vietiniai užkandžiai (tapas)

Keliaujant su couchsurfing retai kada galima rasti vietą, kurioje pavyktų apsistoti ilgiau nei 3-4 dienas, todėl po šaunios viešnagės „kultūrų paletėje“ teko pakeisti lokaciją. Taigi, antrąją savaitės dalį gyvenome su Barselonos paplūdimio gelbėtojais, kurių tėvai kilę iš Argentinos, o seneliai iš Havajų. Iš tiesų, egzotika! Leisdamos laiką jų namuose, susipažinome su matės gėrimo ritualu ir jos tradicijų šaknimis bei salsa ir tango šokių gudrybėmis. Pažinome iš arčiau kultūrą, kurią anksčiau matėme tik vaikystėje per muilo burbulais trykštančius serialus.

Beje, pažintis su gelbėtojais išėjo į naudą ypač man. Savo 2 laipsnio nudegimo suvenyrą ant kojos, pasirodo, prižiūrėjau netinkamai (nes, deja, neįvertinau nudegimo stiprumo), tad prasidėjo šioks toks uždegimas. Galiausiai Barselonos paplūdimio raudonojo kryžiaus priimamajame tie patys gelbėtojai ištaisė situaciją ir padėtis tapo daug lengvesnė. Žaizda švari, o uždegimas palengva pasitraukė.

Barseloną galima butų pavadinti tobulu miestu, kuriam nieko netrūksta. Ten yra įspūdinga architektūra, istoriją menantis senamiestis, šių dienų architektų šedevrai, daug parkų ir sekmadieninių-šeimyninių vietelių, o svarbiausia - barseloniečiai dar turi žydrą jūrą! Taigi, likusį atostogų laiką praleidome lankydamos Barselonos paplūdimius, kurių iš viso yra net septyni. Paplūdimio gelbėtojai buvo geriausi patarėjai šiuo klausimu ir mus nukreipė į kelis verčiausius iš septynetuko. Ir iš tikrųjų, po pusantros savaitės kasdienių turistinių turų jau buvau pasiilgusi šiek tiek gaivaus brizo ir fizinio bei psichologinio poilsio.

Paskutinėmis dienomis jau pradėjau palengva “virškinti“ visus kelionės įspūdžius ir nuotykius. Jų buvo be galo daug ir jie visi nepamirštami. Patirtis keliaujant su couchsurfing yra neįkainojama. Draugų ratas smarkiai prasiplėtė, jų dėka pažinome net kelias naujas kultūras, sužinojome daug naujų įdomių dalykų, ir svarbiausia pasisėmė daug teigiamų emocijų. O nusileidusi lėktuvu į Vilniaus oro uostą, supratau, kad kelionių agentūrų vizitines korteles kol kas galiu padėti giliai į stalčių.

P. S. Keliaujant su couchsurfing draugiškai patartina atvežti suvenyrų iš savo šalies tiems žmonėms, pas kuriuos apsistojate, būtinai būti nusiteikusiems bendravimui ir nesibaigiantiems pokalbiams.