Kai sugenda šviesoforas

Kelyje labiausiai bijau didelių sankryžų, daug eismo juostų ir didelio greičio. Kas bendra tarp to ir gyvenimo? Turbūt daug kas. Savotiškų analogijų galima įžvelgti nemažai. Tik didžiulėje sankryžoje niekam nepatiks, jei sustosi su mašina ir pradėsi galvoti O ką daryti dabar? Visi pypsins, mojuos kumščiais ir garsiai keiksis. O gyvenime paprasčiau - jei staiga sustosi, nes netikėtai sugedo kažkoks vidinis mechanizmas, nelabai kam rūpės. Visi tyliai nuleidę aplenks tave puslankiu, dauguma, matyt, net neatkreips dėmesio. Bet visgi būtų gerai gyvenimą išmokti vairuoti taip pat paprastai, kaip ir automobilį. 

Kai valgau nesmulkintą graikinį riešutą, visada prisimenu žmogaus smegenis. Kiek pamenu biologijos vadovėlio iliustracijas, graikinio riešuto forma labai primena jas. Jaunų žmonių smegenų vingiuose jau minėtų kryžkelių galima aptikti net labai daug.

Kaip gi elgiatės jūs, atsidūrę tokioje kryžkelėje? Šviesoforai neveikia, taisyklių nėra arba jų yra tiek daug, kad net neaišku kuriomis vadovautis, o visos keturios pusės atrodo arba vienodai patrauklios arba vienodai pavojingos. Žinoma, sunkiausia, kai ant kulnų lipa kiti ir verčia paskubėti.

O man labiausiai patinka neskubėti. Kitaip tariant - aš labai nemėgstu skubėti. Galbūt todėl retai kada atvykstu į susitikimo vietą sutartu laiku. Tačiau kol kas gyvenimas mane lepina ir su liūdnomis pasekmėmis pavyksta prasilenkti. Aš šventai tikiu romantišku Arthuro Rubinsteino pasakymu If you love life, life will love you back. Ir dar manau, kad jei jau vėluoti, tai vėluoti iš lėto ir tuo mėgautis. (Kad netektų pražiopsoti tų gražių dalykų, apie kuriuos jau kalbėjau praeitame įraše). Tuo metu kai neskubu, apsvarstau daug dalykų gyvenime. Kapstydamasi po praeitį projektuoju ateitį. Štai šitaip palengva palengva, kartais net nepajuntu kaip, šviesoforas pradeda veikti, užsidega žalia šviesa ir sankryžoje išvystu aiškią rodyklę, kuri nukreipia tinkama linkme. 

Kartais, kai pernelyg nerimauju, bandau garsiai svarstyti galimus posukių variantus su kai kuriais žmonėmis, kurių erudicija man nekelia abejonių ir kuriais tikiu bei pasitikiu. Jie tarsi mažam suklupusiam vaikui švelniai padeda pakilti ir parodo kur link reikia sukoncentruoti dėmesį.

O labiausiai man patinka erelio akis. Tokiu juokingu pavadinimu aš vadinu tuos momentus, kai vienu žvilgsniu bandai užfiksuoti neaprėpiamus horizontus. Dažniausiai taip būna kai žvelgi į jūrą, vandenyną, kalnus ar į miestą iš panoraminio taško. Vieną kartą, kai atmerkiau erelio akį ir pažvelgiau į Viduržemio jūrą, supratau vieną dalyką. Neverta nerimauti atsidūrus kryžkelėje, nes bet kokiu atveju išeitis yra: gali pasirinkti tris kryptis arba blogiausiu atveju grįžti atgal. 
Tačiau įvažiavus į žiedą... Čia jau kitaip. Čia jau rimčiau.

Nuo tada gyvenime sankryžų nebebijau. Bijau žiedų.

Tik trumpam

Nesikartojant pasikartosiu, kad geriausi dalykai gyvenime įvyksta netikėtai. Būtent taip netikėtai bekraštėse interneto platybėse aptikau nuostabią alegorinę istoriją. Nieko nelaukdama dalinuosi ja. O vėliau ir savo mintimis, gimusiomis perskaičius istoriją.

Atsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje. Buvo šaltas sausio rytas. Jis grojo 6 Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo piko valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų – į darbą. Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet greitai nuskubėjo savo keliais. Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną, kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė didžiausią dėmesį, buvo 3 metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama grubiai jį patempė už rankos ir jis atsukęs galvą buvo priverstas eiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais – visi tėvai privertė juos nueiti šalin. Per 45 minutes, kol muzikantas grojo, tik 6 žmonės trumpam buvo sustoję. Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigų į smuiko dėklą. Per 45 minutes muzikantas surinko 32 $.

Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo. Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas nesusigaudė, kad čia pat grojo vienas iš garsiausių pasulyje smuikininkų Joshua Bell. Smuiku, kurio vertė 3,5 mln. $, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių kada nors parašytų smuikui. Juolab, jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio grojimo metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono Teatre buvo parduota bilietų už 100 000 $. Tai tikra istorija.

Joshua Bell incognito grojimą metro organizavo „Washington post" kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus. Tyrimo tikslas buvo nustatyti ar mes banalioje aplinkoje ir netinkamą valandą suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste? Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir išgirstume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vieną iš gražiausių kada nors parašytų kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savo gyvenime?

Šis eksperimentas yra nufilmuotas. http://www.youtube.com/watch?v=hnOPu0_YWhw

Kai perskaičiau pirmą kartą, iš karto pamačiau save eilinę darbo dieną: startas – namai, finišas – namai. Kaip ir viskas aišku. O tai, kas tarp jų? Manykime, kad tai dar vis savotiškos Eldorado šalies paieškos.
Palengva pradėjau mintyse atkurti save praėjusios dienos kontekste. Prisiminti viską ką pastebėjau, pradedant nuo labiausiai įsiminusių gražių dalykų: skubėjau pagauti dėstytoją priėmimo laiku, bet deja nespėjau, todėl braukdama nosimi per laiptus leidausi žemyn į skaityklą su užstrigusia plokštele mintyse, vis primenančia „greičiau, greičiau, greičiau". Staiga prie kavos automato išvydauau dvi drauges iš Italijos, besišildančias rytine kakava (joms čia jau šaltoka...). Pamiršau, kad skubu, nes jų entuziastingos istorijos apie kelionę į Taliną ir Helsinkį mane tarsi pažadino. Jos abi paprasčiausiai pasidalino savo laime kartu su manimi. Jaučiausi taip paprastai gavusi nematomą puokštę gėlių. Po keletos minučių prie to pačio kavos automato sutikau dar vieną bičiulę „Grąžinu konspektus, ačiū labai. Čia tau šokoladas." Prisėdau ant palangės ir įsistebeilijau pro langą. Tik ką tarsi „Washington post" tyrime aš visiškai banalioje aplinkoje susidūriau su dviems mažais grožiais. Po poros minučių prisiminiau: „ai gi tiksliai, į skaityklą".  
Be jokių abejonių, maži gražūs dalykai išvaiko debesis nuo apsiniaukusio dangaus. 

Iš esmės, kalbant apie šį alegorinį pasakojimą, prisiminiau vieną labai panašų įvykį Barselonos metro. Tuo metu mes turėjome pakeisti gyvenamąją vietą. Bandant surasti reikiamą metro liniją, mes praėjome pro muzikantą, kuris išsitraukęs Yamaha pianiną grojo dieviškus kūrinius. Akustika net Barselonos metro stotyje pasirodė geresnė nei mūsų Kongresų rūmuose. Norėjau  prisėsti ant lagamino ir klausyti. O paklausius dar klausyti... Matyt čia suveikė ir sentimentai seniems laikams, kai pianinas buvo vienas geriausių draugų. Gaila, tačiau dabar tai labiau tik namų interjero detalė. Teko pabusti, kai išgirdau, kad mane kviečia (ar neprimena vaikų, kuriuos mamos nusitempė nuo Joshua?). Nespėjau net euro įmesti.

Galima būtų ir toliau prabėgusią dieną ar net gilesnę praeitį gliaudyti, kaip graikišką riešutą. Net neabejoju, kad atrasčiau daug grožio. Tačiau taip pat neabejoju, kad lygiai tiek pat ar net daugiau aš jo nepamačiau... Esmė ir yra mokėti jį pamatyti čia ir dabar. Užfiksuoti, įvertinti ir juo džiaugtis. Siūlyčiau tą grožį susikurti patiems iš tų mažų, kasdienių detalių. Reikia tik jas pamatyti. Ir tikiu, kad labai greit iš mažų jos pavirs į dideles.

Art deco bohemija

Šiandien pirmą kartą lankiausi Aleksandro Vasiljevo parodoje. Tik ką grįžusi po pačių nuostabiausių atostogų Italijoje ir Ispanijoje, kokias tik galima įsivaizduoti, šviežiai metusi nemėgstamą darbą ir dar vis besimėgaujanti vasara prieš juodąjį periodą - paskutinįjį studijų kursą. Iš pat ryto nusprendžiau, kad šiandien bus muziejų diena. O Vasiljevo Art deco laikmečio drabužių ir aksesuarų parodą jau seniai planavau aplankyti. Paroda, kurioje buvo šimtai Art deco stiliaus suknelių, batelių ir kitų grožybių, užgniaužė kvapą tik įėjus! Ir dar ta taisyklingai nešvariai skambanti muzika iš senovinio patefono... Viskas taip nepaprastai derėjo ir puikiai perteikė tą bohemišką Art deco aurą! Gaila čia ne parduotuvė ir negalima visko pasimatuoti. Labiausiai širdis suvirpėdavo, kai nuodugniai apžiūrinėdama balinių suknelių siūles, klostes ir sagas, aptikdavau įsisenėjusį riebalų klecką. Vis pasvarstydavau, koks buvo balius, kaip jie šoko, kaip atrodė mergina, kuri dėvėjo ją... Tai primindavo apie gilią suknelių istoriją, unikalumą ir autentiškumą.

Po kokių 3 valandų, išėjusi iš Taikomosios dailės muziejaus, jaučiausi tiesiai iš 1900-ųjų būčiau grįžusi atgal į kedų, treningų ir miniakų epochą. Anyway, paroda mane labai sužavėjo ir sujaudino!

Voilà

Barselona. Miestas, kuriam, nieko netrūksta.

Kai pakilome lėktuvu iš Bergamo oro uosto Italijoje, net nenutuokėme kokie nuotykiai ir išbandymai mūsų laukia Barselonoje. Tačiau nežinomybė ir noras viską sužinoti visada motyvuoja eiti toliau. Vienintelis dalykas kurį tikrai žinojome, tai kad pirmąją naktį Barselonoje teks praleisti oro uoste. Tačiau mintis apie šaltą oro uosto grindinį nei kiek nebaugino. Barselonos oro uostas didelis, o tokių benamių kaip mes apstu. Vieni tam buvo kruopščiai pasiruošę, patogiai ir minkštai įsisukę į miegmaišį ant kilimėlio ir po galvą pasidėję pagalvę. Kiti – tenkinosi lagamino turiniu, turimais drabužiais, žurnalais ar laikraščiais. Deja, būtent prie pastarųjų prisijungėme ir mes. 

Pirmieji housteriai buvo įsikūrę pačiame Barselonos centre, šalia garsiosios Catalunya aikštės (Plaça de Catalunya) erdviame šešių (ar tai dar daugiau) kambarių bute. Įdomiausia buvo tai, kad iš visų ten gyvenančių žmonių tik vienas buvo vietinis ispanas, kiti buto gyventojai - ilgesniam ar trumpesniam laikui atvykę iš įvairių pasaulio kampelių: Australijos, Naujosios Zelandijos, Venesuelos, Pietų Afrikos, Slovėnijos... Visi sudarė margą kultūrų paletę ir buvo be galo įdomu pabendrauti su kiekvienu iš jų, pasiklausyti istorijų, sužinoti apie gyvenimą, kuris verda už tūkstančių kilometrų, pasidalinti idėjomis ir mintimis, paragauti tradicinių jų šalies virtuvės patiekalų ar gėrimų. Pavyzdžiui, vienas iš jų gyvena Australijoje, tačiau tenai dirba tik kelis mėnesius per metus, kažkokioje gamykloje ar jėgainėje, kurioje itin pavojinga. Per trumpą laiką užsikala tiek, kad likusią metų dalį tiesiog mėgaujasi gyvenimu Barselonoj. Dar viena mergina iš UK truputį padirba Barselonoj, paplūdymiuose linksmina žmones žongliruodama įvairia cirko atributika ir rodydama triukus. O tada kurį laiką už užsidirbtus pinigus keliauja po visokias anti-civilizacines vietoves ir praktiškai žaidžia žaidimą Išlikimas. Beje, dėl neįprasto buto gyventojų stiliaus ir pomėgio keistiems aksesuarams, praminiau jų butą Disneylendu. 

Dienomis buto šeimininkai dirbdavo, todėl kartu leisdavome tik vakarus. Tačiau vadovaudamosi jų patarimais apie lankytinas ir dėmesio vertas vietas aplankėme didžiąją dalį Barselonos įžymybių: susipažinome su įspūdingais architekto Antonio Gaudi kurtais pastatais, apsilankėme gotikiniame kvartale, Sagrada de Familia bazilikoje, pasivaikščiojome nuostabiame Ciutadella parke, išvaikščiojome daug garsiųjų miesto gatvių, tokių kaip Les Rambles, Ronda Universitat ir kitų. Barselonoje, taip pat kaip ir Vilniaus senamiestyje, gausu įvairių skersgatvių, iš kurių kiekvienas mena savitą istoriją ir traukia savo paslaptingumu. 

Vienas keisčiausių nutikimų įvyko būtent Sagrada de Familia bazilikoje. Kai ištvermingai atstovėjome eilėje prie bilietų ir įėjome į vidų, prasidėjo ištrauka iš siaubo filmo apie pasaulio pabaigą. Lauke kilo tokia audra, kad abu bazilikos įėjimai su galingu trenksmu užsivėrė, viduje dėl skersvėjų prasidėjo dulkių audra, ant nebaigtos rekonstrukcijos pastolių pradėjo pliaupti lietus kaip iš kibiro, o tuo tarpu visi žmonės liko įkalinti viduje. Pro stiklines bazilikos lubas matėsi kaip lauke skraido šakos ir visokie daiktai, o garsai tokie, tarsi automobiliai pakilę į orą trankytųsi. Baisu ir prisiminti kokią padėtį lauke tuo metu kūrė fantazija. Laimei viskas po valandėlės nurimo, o iškišus nosį į lauką nebuvo jau taip baisu. Pastatai ir mašinos savo vietose, tik kur ne kur medžiai išvartyti ir apvirtę nepritvirtinti motoroleriai. Nusišypsojo sėkmė, kad būtent tuo metu mes atsidūrėme bazilikoje - tvirtovėje, kuriai, panašu, nebaisios jokios anomalijos, nes kitu atveju, jei būčiau buvusi lauke, kartu su lengvu vėjeliu tėvai būtų gavę gyvą oro siuntinį.

Vakarus, kaip jau minėjau, leisdavome kartu su housteriais ir jų draugais. Jų dėka pamatėme naktinį Barselonos gyvenimą ir apsilankėme dabar itin populiariame loftų kvartale. Tai buvusios gamyklos, kurios dėl tam tikrų priežasčių yra nebeeksploatuojamos pagal paskirtį todėl bandoma jas atgaivinti nauju amplua. Loftuose įrengti klubai sparčiai populiarėjantis ir plintantis fenomenas Barselonoje. Klube, kuriame lankėmės, iš viso įrengtos penkios salės, kuriose galima išgirsti grojant skirtingų stilių muziką. Jei pabosta viena vieta, tiesiog pakeiti salę ir linksminiesi toliau. Užtrunki ne ilgiau kaip penkias minutes, o atsiduri tarp naujų žmonių ir išgirsti naują, kitokį ritmą ausyse. Labai šaunu ir patogu, nereik blaškytis po miestą! Ir ant taxi susitaupo. 

Būti Ispanijoje ir neparagauti tradicinės paeljos (paella) būtų tolygu padaryti nuodėmę, taigi pasidavėme turistų bangai ir susiradome vietinį restoranėlį kuriame paragavome paeljos, gardintos įvairių skonių garnyrais, 13-16 eurų už vieną porciją. Ieškoti pigesnių kainų neapsimoka, nes paeljos kainos Barselonoje vyrauja daugiau mažiau vienodos. Padėjusios varnelę darbų sąraše ties „Paragauti paelją“, nusprendėme, kad dabar reikia kažko netradiciško. Taigi, kartu su mūsų housteriais mes apsilankėme jų mėgstamoje vietoje, kur jie renkasi vakarais pasimatyti su draugais, išgerti vietinio alaus ir pakramsnoti lengvų užkandžių. Baras buvo įsikūręs vienoje iš Barselonos gotikinio kvartalo siaurų gatvelių, turistams be vietinių pagalbos ne taip lengvai pasiekiamoje vietoje. Anot mūsų naujųjų draugų, prasidėjus naujiems mokslo metams, šis baras būna sausakimšas studentų, atvažiuojančių ne tik iš įvairių Ispanijos kampelių, bet ir iš tolimesnių kraštų. Ačiū dievui mes ten lankėmės šiek tiek anksčiau už didžiąją spūstį, todėl nevaržomai galėjome pasišnekučiuoti ir paragauti baro siūlomų gardėsių: keptų bulvių su “ispaniškai“ aštriu padažu, įvairios kilmės mėsytės, dešryčių ir sūrio delikatesų. Nepaisant to, kad aplinka ir maistas šiek tiek priminė Vokišką Oktoberfestą, vakarą praleidome smagiai ir turiningai.

Paella 

Vietiniai užkandžiai (tapas) 

Keliaujant su couchsurfing retai kada galima rasti vietą, kurioje pavyktų apsistoti ilgiau nei 3-4 dienas, todėl po šaunios viešnagės „kultūrų paletėje“ teko pakeisti lokaciją. Taigi, antrąją savaitės dalį gyvenome su Barselonos paplūdimio gelbėtojais, kurių tėvai kilę iš Argentinos, o seneliai iš Havajų. Iš tiesų, egzotika! Leisdamos laiką jų namuose, susipažinome su matės gėrimo ritualu ir jos tradicijų šaknimis bei salsa ir tango šokių gudrybėmis. Pažinome iš arčiau kultūrą, kurią anksčiau matėme tik vaikystėje per muilo burbulais trykštančius serialus.

Beje, pažintis su gelbėtojais išėjo į naudą ypač man. Savo 2 laipsnio nudegimo suvenyrą ant kojos, pasirodo, prižiūrėjau netinkamai (nes, deja, neįvertinau nudegimo stiprumo), tad prasidėjo šioks toks uždegimas. Galiausiai Barselonos paplūdimio raudonojo kryžiaus priimamajame tie patys gelbėtojai ištaisė situaciją ir padėtis tapo daug lengvesnė. Žaizda švari, o uždegimas palengva pasitraukė.

Barseloną galima butų pavadinti tobulu miestu, kuriam nieko netrūksta. Ten yra įspūdinga architektūra, istoriją menantis senamiestis, šių dienų architektų šedevrai, daug parkų ir sekmadieninių-šeimyninių vietelių, o svarbiausia - barseloniečiai dar turi žydrą jūrą! Taigi, likusį atostogų laiką praleidome lankydamos Barselonos paplūdimius, kurių iš viso yra net septyni. Paplūdimio gelbėtojai buvo geriausi patarėjai šiuo klausimu ir mus nukreipė į kelis verčiausius iš septynetuko. Ir iš tikrųjų, po pusantros savaitės kasdienių turistinių turų jau buvau pasiilgusi šiek tiek gaivaus brizo ir fizinio bei psichologinio poilsio.

Paskutinėmis dienomis jau pradėjau palengva “virškinti“ visus kelionės įspūdžius ir nuotykius. Jų buvo be galo daug ir jie visi nepamirštami. Patirtis keliaujant su couchsurfing yra neįkainojama. Draugų ratas smarkiai prasiplėtė, jų dėka pažinome net kelias naujas kultūras, sužinojome daug naujų įdomių dalykų, ir svarbiausia pasisėmė daug teigiamų emocijų. O nusileidusi lėktuvu į Vilniaus oro uostą, supratau, kad kelionių agentūrų vizitines korteles kol kas galiu padėti giliai į stalčių. 

P. S. Keliaujant su couchsurfing draugiškai patartina atvežti suvenyrų iš savo šalies tiems žmonėms, pas kuriuos apsistojate, būtinai būti nusiteikusiems bendravimui ir nesibaigiantiems pokalbiams.

Vienas iš septynių Barselonos paplūdimių ir 2009 metais pastatytas viešbutis W 

Ciutadella Parkas

Palmės Royal aikštėje

The Boqueria Market 

Retro Brescia

Praleidus keturias dienas Romoje, skridome į Milaną, iš kurio traukiniu nuvykome į Brescia miestelį, o dar tiksliau – šalia Brescia esantį nuostabų kurortą prie Gardos ežero (Lago di Garda). Ten mus pasitiko dar vieni labai malonūs housteriai, su kuriais visų pirma nuvykome į vieną atokiau esantį neapoliečių restoraną. Porcijos ten buvo gigantiško dydžio. Savo spagetti su jūros gėrybėmis taip ir neįveikiau, nors skonis buvo puikus, o po ilgos kelionės buvau alkana, kaip savaitę nevalgiusi. Po paskutiniųjų pietų Romoje, už kuriuos sumokėjome po 20 eurų, čia sąskaitą gauti buvo itin malonu tiek širdžiai, tiek piniginei, nes prisivalgę ne tik spagetti, bet ir prisiragavę gėrimų bei desertų galiausiai už viską sumokėjome tik po 14 eurų.

Vertėtų pridurti, kad visos kelionės po Italiją metu, sugriuvo mitas, kad italų vyrai – prasti kulinarai ir kad viryklė jiems ne draugė. Anaiptol... Tiek gyvenant pas italus Romoje, tiek Brescia, ne vieną kartą įsitikinome, kad italai vyrai – puikios šeimininkės virtuvėje. Jie ne tik skaniai gamina, bet ir estetiškai patiekia maistą bei padengia stalą. Taigi, keliaujant su couchsurfing vienas iš privalumų yra galimybė paragauti naminio, vietinių gaminamo maisto ir susipažinti su tikrąja virtuve. Aš net sužinojau, kad iš tiesų namuose esantį metalinį espresso kavinuką naudoju visai ne taip, kaip reikėtų!

Brescia miestelyje pajutau išlaikytą retro stiliaus dvasią, kurią kūrė siauromis miesto gatvelėmis senovinius dviračius minantys vietiniai gyventojai ir šiuolaikinio žmogaus rankos nepaliesta senovinė architektūra. Atrodė, kad grįžau kelis šimtmečius atgal į praeitį. Išties žavinga. Sutemus naujieji bičiuliai italai mus nusivedė į senamiesčio labirintuose įsikūrusį barą pavadinimu „Da Franco“. Vieta buvo labiau panaši į žmogaus kūrybos sintezę, negu į tradicinį barą. Ant sienų kabančios paties baro savininko Franco darytos juodai baltos erotinės nuotraukos apgaubė modernizmo šydu, o kiekvienas plyšys išmargintas įvairiomis citatomis, eilėraščių ištraukomis priminė apie galingą žmogaus sąmonės srautą. Franco mus pasitiko itin originaliais kokteiliais, susidedančiais iš penkių skirtingų skonių, kuriuos gali pasirinkti pats baro lankytojas. Bare kokteiliai gaminami tik iš aukščiausios rūšies alkoholinių gėrimų, kurių pasaulyje galima įsigyti tik keliuose šimtuose vietų. Kaip sakė pats baro šeimininkas „tai nėra vieta skirta didelėms kompanijoms susirinkti ir gerti, tai vieta, skirta žmogaus sielai.“ Ir iš tiesų, tai baras, kuris turi sielą. Franco suteikė mums progą lietuviškai užrašyti keletą žodžių ant mažyčio baro langelio (dauguma jų jau buvo aprašinėti). Palinkėjome barui, kad „ši pasaka dar ilgai nesibaigtų...“

Sužavėta itin originaliu baru, aš dar ilgai gyvenau toje pasakoje ir dar kartą įsitikinau, kad tokias originalias ir įspūdingas vietas galima rasti arba netyčia pasiklydus, arba tik draugiškų vietinių-šturmanų pagalba.

Apskritai geriausias dalykas keliaujant su couchsurfing yra tai, kad tu neplauki kartu su turistų banga, o bendrauji ir gyveni kartu su vietiniais, lankai vietas, kur jie renkasi, šnekučiuojiesi apie jų įprastą gyvenimą bei gauni galimybę pabūti to gyvenimo dalimi. Tai pats geriausias būdas susipažinti su nauja kultūra.

Na ir pabaigai, jei jau atviraujam, tai atviraujam. Kelionę į Brescią, manau, atsiminsiu dar ilgai... Mat paskutiniąją dieną, skubėdama ir kraudama lagaminus į įkaitusį ir užvestą automobilį, savo laibą kojelę priliečiau prie duslintuvo. Jausmas buvo toks, tarsi 220 V gerai papurtė. Pasirodo nusvilinau visą paviršinę ir nemažą dalį jau giliau esančios odos (žinoma, tai sužinojau, tik dar po savaitės klajonių Ispanijoje, kai grįžau namo). O apie nuotykius dar vienoje pietų šalyje, į kurią įsimylėjau, papasakosiu kitame įraše.

Kelionės po Italiją publikacijas galite rasti čia arba čia. 

Buon giorno, Roma!

Iš mažiau istorijai svarbių vietų mūsų naujieji draugai mus nuvedė į geriausią Romoje esančią „Sant Eustachio“ kavinukę su skaniausia kava (iš tikrųjų, tai buvo gardžiausia kada nors  mano ragauta espresso!), taip pat dieviško skonio ledais prekiaujančią ledaine „Giolliti“, kurioje prieš metus ledus ragavo JAV pirmoji ponia Michelle Obama. Ne ką mažesnį įspūdį paliko kavinė-baras „Freni e frizioni“, kurioje sumokėjus už vieną kokteilį (pavyzdžiui, Mojito - 8 eurai), gali nemokamai paragauti įvairių gardžių virtuvės šefo patiekalų. Tokių vietų Romoje, o ypač Milane, yra labai daug. Patys italai tokius pasisedėjimus vadina aperitivo. Paprastai ten renkasi vietinė fauna, turistų beveik nebūna. O tas mane asmeniškai labiausiai traukia ir žavi. Visi įsitaiso kur nors jaukiai lauke ir gurkšnodami kokteilius bei ragaudami patiekalus smagiai šnekučiuojasi, fone grojant gerai muzikai.

Tuo metu, kai naujieji draugai plūšėjo darbe, sekdamos jų nubraižytu planu, mes aplankėme Vatikaną (Vatican), Šv. Petro baziliką (La Basilica di San Pietro), Koliziejų (Colosseo) bei Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio monumentą (Monumento Nazionale a Vittorio Emanuele II), skirtą galutiniam Italijos suvienijimui 1870 m. atminti. Viskas aplink gniaužė kvapą ir paliko nuostabų, neišdildomą įspūdį. Ir tada supratau, kodėl į Romą turistai suvažiuoja iš tolimiausių pasaulio kampelių. Galiausiai išalkusios užsukome į mažą, jaukų senamiesčio restoranėlį, kuriame patikrinome, kaip Italijoje gaminama lazanija, Carbonara ir Bolognese makaronai bei itališki koldūnai Ravioli. Už keturis skirtingus patiekalus ir porą taurių vietinio alaus sumokėjome 80 eurų (arbatpinigiai buvo įskaičiuoti į sąskaitą). Nei daug, nei mažai.

Tačiau kaip ir kiekvienoje kelionėje, netrūko kuriozų. Atlikusios savarankišką misiją po Vatikaną, Koliziejų ir kitas aukščiau minėtas vietas, vakare labai netyčia ištrynėm visos dienos nuotraukas... Nebūtų taip liūdna, jei nebūtų tiek pozuota! Bet gi juk (beveik) viskas gyvenime sutvarkoma ir pataisoma! Tad kitą dieną, turėdamos laisvą pusdienį ir įšokusios į tas pačias sukneles, pakartojom turą ir pozas prie istorinių monumentų tad visi dingę kadrai sėkmingai grįžo. 

Dar vienas smagus įvykis, kuriame sudalyvavome, tai nedidelis couchsurfing vakarėlis, kuriame susipažinome su kitais atvykėliais iš Lenkijos, Portugalijos ir pačios Italijos. Nepaisant įdomių ir linksmų pašnekesių, paragavom ir visokių skanėstų bei gėrimų, kuriuos tiesiog susinešėm visi atvykėliai. Pasirodo kažkokie Lietuviai jau prieš mus buvo palikę pėdsakų - Gintaro kelio saldainių rinkinį.