Nesikartojant pasikartosiu, kad geriausi dalykai gyvenime įvyksta netikėtai. Būtent taip netikėtai bekraštėse interneto platybėse aptikau nuostabią alegorinę istoriją. Nieko nelaukdama dalinuosi ja. O vėliau ir savo mintimis, gimusiomis perskaičius istoriją.
Atsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje. Buvo šaltas sausio rytas. Jis grojo 6 Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo piko valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų – į darbą. Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet greitai nuskubėjo savo keliais. Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną, kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė didžiausią dėmesį, buvo 3 metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol, kol mama grubiai jį patempė už rankos ir jis atsukęs galvą buvo priverstas eiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais – visi tėvai privertė juos nueiti šalin. Per 45 minutes, kol muzikantas grojo, tik 6 žmonės trumpam buvo sustoję. Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigų į smuiko dėklą. Per 45 minutes muzikantas surinko 32 $.
Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo. Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas nesusigaudė, kad čia pat grojo vienas iš garsiausių pasulyje smuikininkų Joshua Bell. Smuiku, kurio vertė 3,5 mln. $, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių kada nors parašytų smuikui. Juolab, jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio grojimo metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono Teatre buvo parduota bilietų už 100 000 $. Tai tikra istorija.
Joshua Bell incognito grojimą metro organizavo „Washington post" kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir prioritetus. Tyrimo tikslas buvo nustatyti ar mes banalioje aplinkoje ir netinkamą valandą suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste? Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir išgirstume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vieną iš gražiausių kada nors parašytų kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savo gyvenime?
Šis eksperimentas yra nufilmuotas. http://www.youtube.com/watch?v=hnOPu0_YWhw
Kai perskaičiau pirmą kartą, iš karto pamačiau save eilinę darbo dieną: startas – namai, finišas – namai. Kaip ir viskas aišku. O tai, kas tarp jų? Manykime, kad tai dar vis savotiškos Eldorado šalies paieškos.
Palengva pradėjau mintyse atkurti save praėjusios dienos kontekste. Prisiminti viską ką pastebėjau, pradedant nuo labiausiai įsiminusių gražių dalykų: skubėjau pagauti dėstytoją priėmimo laiku, bet deja nespėjau, todėl braukdama nosimi per laiptus leidausi žemyn į skaityklą su užstrigusia plokštele mintyse, vis primenančia „greičiau, greičiau, greičiau". Staiga prie kavos automato išvydauau dvi drauges iš Italijos, besišildančias rytine kakava (joms čia jau šaltoka...). Pamiršau, kad skubu, nes jų entuziastingos istorijos apie kelionę į Taliną ir Helsinkį mane tarsi pažadino. Jos abi paprasčiausiai pasidalino savo laime kartu su manimi. Jaučiausi taip paprastai gavusi nematomą puokštę gėlių. Po keletos minučių prie to pačio kavos automato sutikau dar vieną bičiulę „Grąžinu konspektus, ačiū labai. Čia tau šokoladas." Prisėdau ant palangės ir įsistebeilijau pro langą. Tik ką tarsi „Washington post" tyrime aš visiškai banalioje aplinkoje susidūriau su dviems mažais grožiais. Po poros minučių prisiminiau: „ai gi tiksliai, į skaityklą".
Be jokių abejonių, maži gražūs dalykai išvaiko debesis nuo apsiniaukusio dangaus.
Iš esmės, kalbant apie šį alegorinį pasakojimą, prisiminiau vieną labai panašų įvykį Barselonos metro. Tuo metu mes turėjome pakeisti gyvenamąją vietą. Bandant surasti reikiamą metro liniją, mes praėjome pro muzikantą, kuris išsitraukęs Yamaha pianiną grojo dieviškus kūrinius. Akustika net Barselonos metro stotyje pasirodė geresnė nei mūsų Kongresų rūmuose. Norėjau prisėsti ant lagamino ir klausyti. O paklausius dar klausyti... Matyt čia suveikė ir sentimentai seniems laikams, kai pianinas buvo vienas geriausių draugų. Gaila, tačiau dabar tai labiau tik namų interjero detalė. Teko pabusti, kai išgirdau, kad mane kviečia (ar neprimena vaikų, kuriuos mamos nusitempė nuo Joshua?). Nespėjau net euro įmesti.
Galima būtų ir toliau prabėgusią dieną ar net gilesnę praeitį gliaudyti, kaip graikišką riešutą. Net neabejoju, kad atrasčiau daug grožio. Tačiau taip pat neabejoju, kad lygiai tiek pat ar net daugiau aš jo nepamačiau... Esmė ir yra mokėti jį pamatyti čia ir dabar. Užfiksuoti, įvertinti ir juo džiaugtis. Siūlyčiau tą grožį susikurti patiems iš tų mažų, kasdienių detalių. Reikia tik jas pamatyti. Ir tikiu, kad labai greit iš mažų jos pavirs į dideles.