Gruodžio 28-29 d.
Ilgiausia prieš tai kelionė sėdimąja pozicija truko maždaug 8 val. Šį kartą maršrutas Vilnius-Malè Borovè (Slovakija) pareikalavo apie 12 val. Šiek tiek išvargino, bet automobilio markė leido labiau atsipalaiduoti, juk šalin iš kelio, važiuoja tankas! Įvažiavus į Zabovice jau buvo gražu! Tik nuovargis neleido atitinkamai džiaugtis tuo, ką mato akys. Žiūrėjau į kalnus ir galvojau – aha, gražu, bet pasifotkinsiu po to... Ir mintimis jau kedenau pūkinius patalus į kuriuos tuoj tuoj įgriūsiu. Iki sutarto official entrance į namą dar turėjome porą valandų, tad stabtelėjome vietinėje užeigoje – gi gana statoilinių dešrainių! Paragavusi tradicinės česnakova supa, supratau, kad česnako dozę gavau beveik metams. O kai atnešė broilerinės vištienos kepsnį, atrodė, kad valgau plaktą grietinėlę, nes viščiukas tiesiog tirpo burnoje. Tyliai mintyse viliausi, kad tai tik nevykęs užkandinės pasirinkimas, o vėliau bus tik geriau. Pakvėpavę gaivaus (gruodžio mėnesį pavasariu dvelkiančio) oro, panorome privažiuoti arčiau slidinėjimo trasos, kuri iš tolo mums, žaliukams, buvo panaši į mirties kilpą. Visgi iš arti ne taip baisu viskas... Tačiau sužinojom kitą baisų dalyką – čia niekas niekur nenuomoja slidinėjimo aprangų! Vyrams gerai, jie tuo pasirūpino iš anksto (padėjo giminės, draugai, kaimynai...), o toms, kurioms išvaizdos klausimas įgimtai daug opesnis reikalas – šiuo atveju nenuskilo. Bet kaip sako išmintingoji gimnastikos motina – nėra padėties be išeities.
Namo šeimininkas Miroslavas ir jo sūnėnas (vardo neįsiminiau, nes per daug gražus veidas buvo!) pasitiko itin svetingai, draugiškai, su čerkutėmis ir maloniais pašnekesiais. Beje prieš tai iki namo kilom tokiom siaurom, stačiom ir slidžiom gatvelėm, kad jas įveikėm tik galingo džipo pagalba, kitu atveju būtų reikėję grandinių arba tiesiog būtume gražiai atbuliniu nuslydę ir įvažiavę kam nors į virtuvę arba į prieškambarį. Kelias akimirkas gimda buvo nusileidusi į padus, bet medinį pasakų namelį pasiekėme sėkmingai. Lygiai kilometras virš jūros lygio! Reik gumos.
Namukas – nuostabus! Viskas taip, kaip interneto svetainės nuotraukose. Photoshopas nenaudotas, spalvos nepakeistos, dydis taip pat, sniego irgi nepadauginta. Vėl pasijaučiau kaip Wham! – Last Christmas klipe. Nežinau, kas projektavo namą, bet architektui riebus dešimtukas už tai, kad viskas patogu, strategiškai gerai išdėstyta ir, be abejo, jauku! Tikra šeimininkė turbūt net miegotų virtuvėje, o tinginiams ir romantikams viduryje svetainės įtaisytas senovinis rusiškas pečius, ant kurio galima sugulti net trimis aukštais ir šildytis kaulus, kai tuo tarpu tiesiai už medinių langų blizga sniegas ir matyti smailios kalnų viršūnės. Kalbant apie privatumą, aš ir mano draugė Sandra be konkurencijos pasirinkome kambarį antrame aukšte su atskira vonia ir balkonu. Manau, kambarys buvo vienas geriausių.
Po to, kai pamiegojome ir atgavome jėgas, laukė poniška vakarienė – keptas šernas su troškintomis daržovėmis ir slyvų uogienės padažu. Kaskart, kai visi susėsdavome prie bendro stalo valgomajame, iš naujo pamildavau žiemą, kurią lyg tolei laikiau vienu sunkiausiai išgyvenamu metų laiku. Tokia kažkokia labai graži ir jauki žiemiška namų idilė atrodė...
Gruodžio 30 d.
Rytas prasidėjo ištrauka iš žieminės pasakos. Po to, kai pasidariau karštos kavos puodelį, pasiėmiau K mag ir išėjau į verandą, kuri teužima 72 m2, dar kartą įsitikinau, kad žiemą gali būti gera. Gražiausios pasaulio spalvos susiliejo – sniego baltumo ir dangiškai žydra. Nei vieno debesėlio, o saulė šildė beveik kaip vasarą. Ir dar – aš labai mėgstu stebėti aukštai skrendančius lėktuvus ir mintyse spėlioti kur, iš kur, kokie žmonės, ką veiks ar ką veikė... O čia vienu metu virš kalnų viršūnių suskaičiavau net 10 baltų lėktuvų kelių. Nuo-sta-bu!
Po skanių pusryčių metas buvo vaškuoti slides. Pasirinkome vieną iš Miroslavo rekomenduotų trasų, su terminiais baseinais kalno apačioje. Vieta be galo graži, tik visa bėda, kad nuomos punktas buvo beveik iššluotas ir slidinėjimo įrangos išsinuomoti taip ir nepavyko. Todėl patraukėm į paprastesnę trasą arčiau namų. Ten nuomos punkte į komplektą dar paėmėm instruktorę, nes snieglentė mums visiems buvo naujovė, todėl maža kas... Monika (toks instruktorės vardas) visai nešneka angliškai (rusiškai taip pat), tačiau tai per daug nenustebino, nes prie fakto, kad slovakai nelabai draugauja su anglų kalba, jau buvom apsipratę. Taip sakant, juokis iš lenkų kalbos kiek nori, bet ateina laikas ir džiaugiesi, kad bent kažkiek jos moki – kaip kad ir šį kartą. Kaip pirmam kartui, man užteko mankštos, ir išmokti taisyklingai kristi su snieglente. Po to prasidėjo mėšlungis, kuris labai vargino, nes kaskart ištraukti koją iš bato užtrunka nemažai laiko, kai tuo metu jau norisi nusikąsti kojos pirštus. Nusprendžiau, kad kalti per maži batai, bet kažkodėl jų nepasikeičiau į didesnius, o tiesiog atidaviau įrangą ir nuėjau gerti karštos kavos ir pabendrauti su čekais.
Grįžus į pasakų namelį vėl laukė skani, karšta, jauki vakarienė. Po to, kai vakare prilipę prie rusiško pečiaus su Juozu visiems nušluostėm nosį su Alias, toliau žaidėm Šaradas. Žaidimas gal ir vaikiškas, tačiau parinkus atitinkamus žodžius tapo net labai suaugėlišku.
Gruodžio 31 d.
Be ilgų svarstymų mes, trys mergaitės, drąsiai pareiškėm, kad pirmą dienos pusdienį mums vėl labiausiai aktualu trasa ir snieglentė, todėl be didelių ginčų vyrai mus tiesiog atidavė kalnams. Šį kartą pasiėmiau didesnius batus ir mėšlungis apie save priminė tik porą kartų, o aš jau galėjau lengvai čiuožti ant taip vadinamo galinio kanto. Kiek vėliau viena patyrusi kalnų draugė paaiškino, kad dėl mėšlungio kalti visai ne batai, o tiesiog žiemos miegu miegantys raumenys. Gal ir taip... Taip nučiuožusios kokius penkis kartus nuo kalno ir tiek pat į jį užlipusios (į viršūnę su keltuvu kilti baisu, o vidury kalno atsilaisvinti nuo pašikniuko vargu ar pavyks), jau braukėme prakaitą ir nusprendėm, kad metas pailsėti. Apačioje mediniame bariuke šildėmės ir gaivinomės karštu vynu. Nežinau, matyt, dėl aukšto slėgio, geriant antrą porciją buvo jau net labai linksma. Tuo tarpu šalia sėdintys jaunuoliai patraukė mano dėmesį – įsižiūrėjau ką jie turi ant stalo ir prapliupau juoktis. It Paryžiaus Eifelio bokštas ant stalo išdidžiai stovėjo litras degtinės su geltona etikete ant kurios parašyta Borovička. Ir du stikliukai. Daugiau nieko. Juoktis pradėjau todėl, kad mes buvom apsistoję mažame kaimelyje pavadinimu Malè Borovè. Kažkokios asociacijos mintyse kilo... Greit užsimezgė pokalbis ir mes jau sėdėjome prie jų stalo ir ragavome Borovičką. Tai kažkokia dėgtinė-trauktinė iš eglės spyglių ekstrakto ar tai kedro. Sunku pasakyt... Jaunieji slovakai atvažiavo prie trasos pasėdėti ir pagurgšnoti atsivežto gėrimo, neturėjo jie nei slidžių, nei snieglenčių... Tiesiog. Bet užtat bent truputį mokėjo angliškai.
Po kiek laiko vyrai atvažiavo mūsų išsivežti, todėl teko susivynioti parašiutus ir grįžti į pasakų namelį. Pakeliui, aišku, sustojome parduotuvėje nusipirkti Borovičkos. Litras šio gėrimo kainavo nepilnus 9 eurus. Nebrangu, sakyčiau, ir skonis visai įdomus. Tik tiek, kad grįžus namo verkiant reikėjo numigti, nes juk vakare Naujųjų metų išvakarės ir laukia antrasis raundas, o mes dar nebuvom atsigavusios po pirmojo.
Po to, kai saldžiai išsimiegojome ir išsikedenom plunksnas, laukė Naujųjų metų vakarienė, o po jos šaltas šampanas ir braškės. Naujuosius 2013 metus pasitikome du kartus, su Lietuva – kai Slovakijos laikas rodė 23.00, ir dar po valandos – kartu su Slovakija. Šie Naujieji buvo kitokie dar ir todėl, kad pirmą kartą žiūrint į fejerverkus nereikėjo kelti galvos aukštyn, nes jie tiesiog buvo žemiau nei mes patys.
Sausio 1 d.
Tam, kad atsigautume, sausio pirmosios rytą prireikė kiek daugiau laiko, tad visą pusdienį jaukiai gulinėjome svetainėje ir ant pečiaus, skaitėme žurnalus, gėrėme arbatą... Antros dienos dalies planas buvo aplankyti netoliese esantį ežerą ir pavakarieniauti Miroslavo rekomenduotame restorane. Pasistengėme išvykti taip, kad dar šviestų saulė, tad važiuojant vingiuotais kalnų serpantinais vaizdas buvo nepakartojamas – pakilome daug aukščiau, nei į 1 km aukštį. O visos kalnų viršūnės buvo nušviestos gelsvai oranžiniais saulės spinduliais. Kai privažiavome ežerą, saulė buvo jau nusileidusi, tačiau dar vis šviesu. Pasivaikščiojom, pamėtėm akmenis (įsitikinom, kad žengti ant ledo nevertėtų) ir jau beveik sutemus kilome tais pačiais kalnų serpantinais, kad pasiektume restoraną. Dabar tik už pačių žemiausių kalnų matėsi dar šiek tiek rožinis nuo besileidžiančios saulės dangus. Tokiais momentais dažniausiai nesinori kalbėti, o tik fiksuoti tai, ką matai... Restorane pavalgėme skanią vakarienę ir tik šiaip ne taip atsispyriau desertui - ledams su vaisias, kuriuos su pasigardžiavimu valgė didžioji dauguma, o aš susilaikiau visai ne dėl kalorijų, o dėl gerklės, kurią pradėjo skaudėti prisikvėpavus šalto kalnų oro.
Sotūs ir laimingi, grįžę į pasakų namuką, jau su šiokiu tokiu liūdesiu akyse pradėjome tvarkytis – ryt ryte teks priduoti rūmus ir skleisti sparnus namo. Atlikę buitinius darbus, sukritome svetainėje žiūrėti filmo. Išsirinkome tokį, kurio nei vienas nebuvome matę – senas, geras, klasika tapęs Trumano šou. Tyliai mintyse, manau, visi pripažinome gėdą, nes filmas visgi pastatytas 1999 metais. Pasibaigus kino seansui, vieningai sutarėm, kad filmas vertas visų nominacijų ir plojimų ir dar pajuokavom, kad galbūt ir Miroslavas su mumis tokį patį šou daro. Tada kažkaip pagalvojau, kad kas nors apskritai juk gali su mūsų gyvenimais taip žaisti. O gal ir žaidžia.
Sausio 2 d.
Pirmoji diena Slovakijoje, kai saulė liko pasislėpusi už pilko dangaus, todėl pasakų namelį palikti buvo dar liūdniau. Šiek tiek džiugino tik kelionės planas, kuriame numatyta sustoti Krokuvoje ir pasivaikščioti po taip visų išliaupsintą senamiestį. Tačiau vėlgi, dėl nepalankių oro sąlygų užsukome tik į prekybos centrą, kuriame niūri nuotaika dingo iš karto tik išvydus užrašus SALE. O po to, kai jau mosikavau maišeliu su nauja suknele, švarku ir kelnėmis, nebetrūko nieko. Visgi kiek nedaug reikia mergaitei iki laimės. Kelionė namo buvo mažiau varginanti, nei į priekį. Vis klausėmės jau kelionės hitais tapusių dainų ir aptarinėjom nuotykius. O tik įvažiavus į Lietuvą, prieš pasiekiant namus dar sugalvojom peržiūrėti ir įvertinti visas kelionės nuotraukas. Gera dozė vitamino C prieš atsigulant į visgi pačią geriausią, mieliausią ir patogiausią – savo lovą.
Tik dabar, praėjus porai dienų po viešnagės Slovakijoje, aš vėl nebemyliu žiemos. Bet puikiai žinau, ką daryti norint ją vėl pamilti.