Kelionė autobusu tunka tik 8 valandas. Ji priminė kai iš Pargos (Graikijos šiaurė) tiek pat laiko autobusu riedėjau į Atėnus. Tada irgi šiek tiek keitėsi kraštovaizdis, pastatai... Iš tiesų, palengva buvo matyti, kaip rojaus kampelis tolsta ir iš lėto artėjama prie civilizacijos, tankiai išdygusių pastatų, skubančių žmonių ir mašinų kamščių. Darėsi trošku. Bet vistiek, vidinis žinojimas sąmoningai neapleido - už šalies sienos kojos nekelsiu, tad didesnių pokyčių neturėtų būti. Kažkada Vilniaus ir Varšuvos miestus siejo ne tik pirmosios pavadinimų raidės, bet ir BENDRA valstybės siena. Tačiau tai buvo prieš beveik penkis šimtmečius... Dabar reikia paso ir netoli Lazdijų, kirtus pasienio postą, pasitinka užrašas Polska Rzeczpospolita. Kaip ir žinau, ką tai reiškia, bet labiau iš anekdotų, o ne iš istorijos vadovėlių (mes juk būtent taip mylim lenkus). Kelionės datą pasirinkau labai greitai ir be didelių svarstymų: liepos 5-oji - kaip tik! Kitą dieną nuo pat ryto, kaip koks Karalius Mindaugas, galėsiu su nematoma karūna slampinėti po Varšuvos gatves. Juk mano gimtadienis!
7/6. Karalius karūnuotas
<RYTAS> Kol dvi draugės, pas kurias viešėjau, dirbo pinigus, aš vadovavausi Warszawa jaunimo žemėlapiu, ir ryškiaspalviais skirtukais, kuriuos priklijavo draugė menininkė, įsimylėjusi Varšuvą. Ties Mokotowska gatve ji ant geltono lapelio parašė: Fancy gatvė, su shopais, gražiom kavinėm. Manau tau patiks. Patiko su kaupu! Ta proga prisėdau į vieną restoranėlį pavadinimu Flaming & co ir užsisakiau gimtadieniškus pusryčius: įdarytą krosaną kartu su žalių lapų (nežinau pavadinimo) salotomis ir šviežiomis apelsinų sultimis. Nežinau kokio stebuklo primaišė į tas sultis, bes jos kainavo tiek pat, kiek mano lėkštė su maistu. Kaip bebūtų - gimtadienio pusryčiai labiau nei pavykę. Ankstus rytas jaukiame restoranėlyje, parke tarp medžių, gaiviame pavėsyje. Jaučiau, kad diena bus karšta, tad mėgavausi dar šiek tiek vėsiais po nakties oro gurkšniais.
Grįžtant atgal link dw. Centralny, užsukau į rožiniu skirtuku pažymėtą rajoną. Draugė parašius: Fainiausia Varšuvos dalis. Mažasis New Yorkas. Nesakau, kad nepatiko, bet Mokotowska gal tiesiog labiau panardino į romantiką... Netoliese užsukau į paštą, nes norėjau nusipirkti kokį nors fashion magazine (tai darau kas kart viešėdama svetimoje šalyje). Pardavėja pasirodė ne itin maloni, o dar ir angliškai nekalbėjo (rusiškai taip pat). Ta proga pagalvojau, kad nepirksiu nieko. Tad nupėdinau toliau ir pačioje dw. Centralny nusipirkau lenkišką ELLE, o Coffe Heaven'e prigriebiau šaltos kavos. Saulė jau plieskė kaip Afrikoje! Svarsčiau: ar prisėsti ramiai ir vėsiai Heaven'e ar ieškotis pavėsio parke. Nusprendžiau, kad karštis man ne priešas, o gamta - geriausia draugė. Tačiau pasirinktas parkas neatitiko mano vizijos. Varčiau žurnalą, kurio puslapiuose plaikstėsi lengvos, ryškiaspalviais gėlių žiedais išmargintos, Dior suknelės, o tuo tarpu mano nosį kuteno odekolono tvaikas ir ausis - toli gražu ne glostė - žemiausios klasės žmonių leksikonas, kurį suprasti buvo nesunku, procentaliai kas trečias žodis buvo kurwa. Na jau ne, pamaniau, juk ne tam ieškojau parko! Turistų informacijos centre paslaugi mergina man žemėlapyje pažymėjo visus verčiausius Varšuvos parkus. Patraukiau į artimiausią, nes karštis darėsi nebepakeliamas. Svajonė apie šaltą fontaną išsipildė! Prisėdau ir įmerkiau kojas. Vaikai maudėsi ir krykštavo, o aš stebėjau juos pro tamsius akinius ir lengvai pavydėjau... Kažkaip prisiminiau, kai vaikystėje taip mėgau mirkti vandeny, kad mama išprašydavo tik tada, kai jau lūpos pradėdavo mėlti, o dantukai kalenti. Tada visi vaikai eidavom valgyti buterbrodų.
Dar kiek paslampinėjusi gatvėmis, stebėjau sparčiai dygstančius dangoraižius. Matyt, mažasis Niujorkas, tai daugiau nei tik tos trys gatvelės po rožiniu draugės priklijuotu skirtuku.
Draugės, pas kurias buvau apsistojusi Varšuvoje, gyvena studentų bendrabutyje. Palyginti su Vilniaus universiteto baraku Saulėtekyje, čia buvo ištaigingi Hilton viešbučio apartamentai. Prieš vakarinę ceremoniją su mergaitėmis nusprendėme kiek numigti ir pailsėti. Viena iš jų išbėgo tvarkyti kažkokių buitinių reikaliukų, kita tik prigulusi greit užmigo, o aš užlipau į dviaukštės lovos antrą aukštą ir valgiau gervuogių skonio ledus. Kambario durys buvo praviros tiesiai į koridorių, tad iš ten sklido šviesa, kuri kūrė jaukią prieblandą. Ir staiga - The moment! Išgirdau gitaros brazdenimą ir atpažinau U2 kūrinį With or without you. Ši daina man visada buvo ir bus pati sentimentaliausia visoje mano fonotekoje. Greitai išsitraukiau telefoną ir pradėjau įrašinėti tai, ką mačiau ir ką girdėjau. Taip buitiška, paprasta, bet taip nuostabu. Kai pagaliau išmoksti pastebėti ir fiksuoti mažus, tave supančius dalykus, gyvenimas prisipildo nuostabiomis detalėmis. Pasibaigus dainai, į kambarį sugrįžo draugė ir pasakė, kad ten grojo vaikinas, kuris taip pat šiandien švenčia gimtadienį. Norėjau nueiti ir pasveikinti, padėkoti už netyčia padovanotą nuostabią dovaną, bet jo jau nebebuvo...
<VAKARAS> Vakare su mergaitėmis patraukėme į Varšuvos senamiestį. Jis nedidelis ir gražus, tik visą tą grožį gadina žinojimas, kad tai tik butaforija to, kas buvo prieš šimtą metų. Nepaisant visko, vaikštinėdama bandžiau įsivaizduoti, kad šiame name kažkada seniai gyveno žymus lenkų poetas, o štai tame - nebyliojo kino lenkų aktorius. Apsukus keletą ratų aplink spalvotus, gėlėmis išpuoštus, senamiesčio namus, prisėdome vienoje iš kavinių, ramiai pavakarieniauti. Vakarienės porcija buvo tikrai lenkiška. Vien garnyro prie pagrindinio patiekalo 6 rūšys! Geriausi intarpai buvo vyno tostai. Slaviško kraujo turinčios draugės visada trykšta nuoširdumu ir šiluma! Pasisakymai buvo tokie mieli ir moteriški... Mėgstu klausytis teisingų tostų (tik su jų sakymų sekasi ne taip gerai).
Pasikrovusios energijos, patraukėme į naktinį Varšuvos gyvenimą. Pirmasis klubas, kurį aplankėme vadinasi The Eve. Modernus interjeras, gera muzika, gražūs žmonės. Atrodo, viskas ko reikia geram atsipalaidavimui. Dar prieš pradedant naktinę kelionę, svarsčiau apie socialinį tyrimą: pažiūrėsiu, kaip klube elgiasi vyriškosios lyties atstovai ir palyginsiu su tais, kurių elgesys iki smulkiausių detalių išnagrinėtas moteriškuose susibūrimuose prie vyno taurės (-ių). Kalbu būtent apie tautiečių vyrukų elgesį. Mums bešokant ir besilinksminant susipažinau su trimis vaikinais. Priėję prie manęs jie pokalbį pradėdavo lenkų kalba, tad greit tekdavo prisipažinti, kad dar nesu gerai įvaldžiusi šio meno, tad pereidavome prie anglų kalbos. Įdomu tai, kad visi jie buvo visai ne lenkai, o atvykėliai iš svetur ir jau kurį laiką gyvena bei dirba Varšuvoje. Nejaugi Varšuva - naujoji emigrantų Meka? Po visai įdomių pokalbių su draugėmis nusprendėme pakeisti vietą. Išeidinėjant mane susistabdė vietos administratorė ir pasiūlė tapti klubo nare. Sąlygos paprastos: aš jiems savo kontaktinius duomenis, o jie man vardinę kortelę, kuri suteikia privilegiją kiekvieną penktadienį vaišintis baro kokteiliais nemokamai iki 120 zlotų! Ne-blo-gai! - pamaniau. Kaip tikra, bet reta sąžininga lietuvė, prisipažinau, kad esu ne vietinė ir nežinau ar dar teks kada pasinaudoti šia kortele, jei ją ir gausiu... Tačiau administratorė numojo ranka, šyptelėjo ir pasakė, kad tuoj grįš. Grįžo su kortele rankoje, kurioje sudėta daug smagių penktadienių, skanių kokteilių ir sunkių šeštadienio rytų. Dzenkuje bardzo! - tariau. Ir su mergaitėm patraukėme į kitą klubą pavadinimu Opera. Ganėtinai prabangus ir ištaigingas, su indišku interjeru. Pamačiusi pirmąją Budą, prisiminiau lietuvišką 311 variantą. Tačiau labai greit pamiršau, nes iš tiesų net nėra ką lyginti... Kai priėjau prie baro, mane užkalbino vaikinas (šį kartą lenkas). Simpatiškas, tik per daug išgėręs, todėl nelabai pavyko su juo susikalbėti. Jis manęs paklausė, kodėl lietuviai taip nemėgsta lenkų? Šiek tiek pasimečiau, bet paskui pradėjau aiškinti, kad greičiausiai čia kaltos istorinės aplinkybės, dabartiniai politiniai santykiai ir dar ten kažkokių nesąmonių privėliau... Nežinojau daugiau ką atsakyti, jaučiausi kiek nejaukiai. Pokalbį baigėme, nes jam iš ties, jau buvo za per dužo, o jis toliau kaip trofėjus kilnojo šotus. Kita pažintis buvo su... Kaukazo belaisviu. Taip jį praminiau, nes jis iš tiesų iš Kaukazo. Neverta pasakojimo pažintis, nes jo elgesys priminė Vilniaus klubų erelius. Kaip bebūtų, vakaras labai vykęs, o naktinį Varšuvos gyvenimą galiu pavadinti visai kokybišku. Gerų vietelių netrūksta.
7/7. Karūnavimas tęsiasi
<RYTAS> Kitą dieną mūsų laukė Pool party. Miesto pakraštyje yra atviras baseinas, kuriame vyko smagios, geros muzikos ir gaivių kokteilių lydimos maudynės. Iš ties smagi vieta. Tokia visus jungianti ir vienijanti. Būtent tokių susibūrimų vietelių pasigendu Vilniuje... Visi atsipalaidavę, kas deginasi, kas šnekučiuojasi, kas gurkšnoja kokteilius, o kas vandenyje mėtosi kamuoliu ar žaidžia frisbį. Kol mirkėme kojas ir šnekučiavomės su mergaitėmis, baseine išvydau didelį žmogų, kuris man mirktelėjo. Didelis žmogus buvo panašus į Quintoną Jacksoną iš A komandos serialo. Tik šis baseine buvo kiek šviesesnio gymio ir turėjo daugiau piešinių ant kūno. Vėliau jis man pamojo, kad įšokčiau į baseiną kartu paplaukioti, bet aš į tokį "kalną" lipti nedrįsau, todėl tik kukliai šyptelėjau ir nuleidau akis... Po kiek laiko jis su draugu priėjo ir pasiūlė išgerti ko nors prie baro. Pakviečiau drauges eiti kartu, tačiau jos visą "romantiką" nusprendė palikti man vienai. Atostogų nuotaika mane įkvėpė rizikuoti.
Kiek atokiau įsikūręs baras buvo visai nebloga vietelė, aplink sustatyti afrikietiški gultai su daug pagalvėlių ir baldakimais, gera muzika, o toliau vingiuoja platus takas į saulėje blizgantį ežerą. Tarp pagalvėlių negulėme, o solidžiai prisėdome prie stalo ir nusipirkome alaus (anti-fancy!). Mums bekalbant sužinojau, kad vienas iš jų yra iš Argentinos, o kitas iš Portugalijos. Didysis žmogus beveik visą laiką tylėjo, nes moka tik ispaniškai. Kartą jis mane pertraukė ir ispaniška greitakalbe pasakė savo draugui: "Aš turiu kuo greičiau išmokti angliškai, nes turiu labai daug ko jai pasakyti!" Kiek vėliau sužinojau, kad jo buvusi mergina - raudonplaukė ir aš pamaniau, kad greičiausiai jis dar vis paskendęs senos meilės dūmuose, todėl nesąmoningai manyje mato ją. Panorau greičiau baigti pokalbį (nors jo draugas buvo visai įdomus pašnekovas). Kai grįžome prie baseino jau buvo gerokai po pietų ir mes su mergaitėmis pasijutome išalkusios, tad susikrovėme daiktus ir patraukėme namo. Naujieji bičiuliai ispanai primygtinai prašė vakare susitikti ir pratęsti mano gimtadienio šventę. Iš mandagumo palikau telefono numerį, tačiau pratęsti pažinties nepanorau. Tad tokia ta pradžios pabaiga.
<VAKARAS> Vakare laukė antrasis naktinio gyvenimo raundas. Patraukėme į naują vietelę, pavadinimu Platinum. Man ten pasirodė visai nebloga vieta šokiams ir linksmybėms, gal tik vyrai kiek vyresnio amžiaus... Po keliolikos minučių draugės pasiūlė pakeisti vietą. Šiuo klausimu - jos kapitonės, tad aš sutikau. Kai išėjome iš klubo, mane šiek tiek supažindino su jo reputacija: jaunos merginos ir vyresni vyrai - abiejų pusių interesai kaip ir aiškūs. Štai kodėl jos nelabai ten norėjo užsibūti... Visgi, kaip svarbu yra prieš paimant daiktą į rankas, žinoti jo tikrąją paskirtį. Toliau patraukėme į jau pažįstamą Operą. Kol gurkšnojau savo Polish Martini, mane įdėmiai sekė vienas kiek pliktelėjęs, bet iš akių GAL dar ir visai jaunas vyras. Po kiek laiko jo draugas (!) priėjo prie manęs ir lenkiškai pakvietė eiti kartu su juo, neva nori su kai kuo supažindinti (žinoma, turėjo omeny pliktelėjusį draugą). Kai pasakiau, kad nekalbu lenkiškai ir kad esu ne vietinė, kiek nustebo, patylėjo ir nuėjo. Daugiau nebepasirodė nei jis, nei jo draugas. Čia dedu riebu pabaigos tašką.
Galiausiai nuėjome į The Eve, ten kur jau spėjau tapti klubo nare. Įsitaisėme netoli baro. Iš karto užfiksavau vieną tamsaus gymio garbanotą vaikiną ir vieną, žinoma, su barzda. Barzda šiek tiek sekė mane, bet tik tiek. Pati prieiti nedrįsau, nes jų kompanija buvo gana didelė, ant stalo ledo kibirai su šalta degtine, ant minkštasuolių įkaitusios mergaitės... Sekiau akimis, gal Barzda su kuria nors iš jų... Ir vis džiaugiausi, kad pavyksta pagauti jo žvilgsnį. Neilgai trukus, prisistatė kitas - tamsusis vaikis. Pradėję šnekučiuotis radom šį bei tą bendro - filologinį išsilavinimą. Tačiau labiausiai sužavėjo faktas, kad jis buvo patekęs į Polish Idol finalą, kur demonstravo savo vokalinius sugebėjimus. Mintyse jau užfiksavau youtube peržiūrą. Vėliau vėl išgirdau jau kažkur girdėtą klausimą "Kodėl jūs, lietuviai, taip nemėgstat lenkų?" Galiausiai sugalvojau ką reikia atsakyti "Lietuviai ne lenkų nemėgsta, jie nemėgsta visų tų, kurie turi mažiau problemų, nei jie patys". Toks atsakymas šiek tiek nuramino jį ir nusišypsojęs daugiau šios temos nebeplėtojo. Ir iš tiesų, tokiu atveju jam belieka pareikšti man užuojautą dėl nenusisekusio tautinio mentaliteto. Kojos jau darėsi medinės nuo batų-žudikų, tad vis neramiai dėliojau jas ant laiptelių. Tai pastebėjęs jis pasiūlė prisėsti, tačiau taip ir nebeprisėdom - draugės jau buvo iškvietusios taxi. Na, bent jau kontaktais apsikeitėm ir youtubėj peržiūrėjau jo pasirodymus (vertinčiau visai neblogai, tik dainuoti mulatui lenkų kalba kažkaip neprikolas. Sveikintina už patriotizmą, bet visgi vizualiai ir jusliškai daug geriau būtų anglų kalba).
7/8. Karališkasis sekmadienis
Paskutinioji diena buvo kaip tik vietoj intensyvios treniruotės. Buvo likęs tik pusdienis, o draugės žadėjo aprodyti dar nemažą Varšuvos dalį! Pakeliui sustojome ledų, nes karštis buvo tiesiog alinantis... Kramtomos gumos skonio ledai buvo žiauriai skanūs. Tik, gaila, po lenkiškų skonio priedų porą kartų taip gerai sudiegė pilvą, kad galvojau drakonas apsigyveno.
Priėjus ramų rajoną, kur netoliese įsikūrusi Rusijos ambasada, draugės nudžiugino, kad mes jau arti tikslo. Įėjus pro galingus metalinius vartus, atsivėrė didžiausias Varšuvoje Łazienki parkas, užimantis 76 hektarus ploto. Mane jis sužavėjo beveik iki ašarų! Šiurpuliukai lakstė... Nieko karališkesnio (išskyrus savo karūną) nesu mačiusi! Didingi sodai, platūs takai, žmogaus kruopščiai prižiūrėta ir išpuoselėta tobula gamta... Vaikščiojom lėtai, o aš vis įsivaizdavau, kaip čia ateinu kiekvieną sekmadienį praleisti popietės. Iš tikrųjų, jei apsigyvenčiau Varšuvoje, Łazienki parkas būtų mano mėgstamiausia sekmadieninė vietelė. Priėjome dailiai nupjautą didelę žalią pievą ir toliau gražiai suprojektuotą oranžeriją. Viduje (o vasarą ir lauke) įsikūrusi kavinė. Draugės sakė, tai pati prabangiausia (suprantama, ir brangiausia) kavinė Varšuvoje, o visokių magnatų vaikeliai čia itin mėgsta kelti vestuves. Maniškės taip pat vyks čia - net neabejoju! Kaip ir pridera karališkiems sodams, keliose vietose spalvotomis uodegomis pamojavo grakštūs povai. Taip simboliškai atsisveikinom su parku ir pakilom didžiuliais laiptais. Viršuje mus pasitiko netikėta vandens fontano čiurkšlė - tačiau labai vietoje ir labai laiku. Atsivėsinusios patraukėm Varšuvos universiteto link. Pasirodo jis labai modernus, o ant stogo įrengtas parkas! Galima pasivaikščioti, prisėsti paskaityti knygą ar stebėti plačią Varšuvos panoramą, kuri čia pat atsiveria visu gražumu. O pro stiklinius kupolus galima stebėti bibliotekos darbą ar net studentus paskaitose. Jau matau save, kaip nežinodama atsakymo į egzamino klausimą užsižiūriu į stiklines lietaus plaunamas auditorijos lubas... Ir nutinka eureka!
Ties Mariensztat gatve radau savo svajonių namą. Išsirinkau ir balkoną (labiausiai apsodintą gėlėmis). Strategiškai labai gera vieta - Łazienki parkas visai čia pat, universitetas taip pat, o ir judrusis centras vos už keliolikos minučių kelio. Beliko susitaupyti tą vieną kitą limijoną.
Kai senamiestyje prisėdome į vietinę tradicinę užeigą pavalgyti, mano kojos taip džiaugėsi, kad atrodo, net girdėjau, kaip jos man kartoja ačiū. Skambant tradicinei muzikai pavalgėm tradicinių patiekalų, susipažinom su sekmadienį švenčiančia vietinių jaunuolių kompanija, kurios pagrindinis vadas buvo labai draugiškas ir vis norėjo įrodyti, kad mane seniai pažįsta ir bandė paaiškinti, kas čia skaniausia...
Tėčiui buvau prižadėjusi užkilti į Mokslo ir technikos rūmų bokštą. Šiaip jau gyvenime pažadus stengiuosi vykdyti, taigi... Su draugėmis trumpam išsiskyrėme ir aš dar šiek tiek užtrukau, kol radau įėjimą į rūmus. Pirmame aukšte vyko Mikelandželo paroda (visiška butaforija). Tai buvo trumpiausiai mano gyvenime analizuota paroda. Užtat pakilus liftu į paskutinį aukštą, turėjau progos susipažinti su keturiomis Varšuvos pusėmis: pirmoje atsiveria nauja sparčiai besivystanti miesto industrija, parduotuvės, didelės spalvotos reklamos ir greitai dygstantys dangoraižiai, antroje - senųjų namų stogai, trečioje - tolumoje naujausias futbolo stadionas, pastatytas specialiai 2012 metų čempionatui ir dar toliau į rūką pereinanti vingiuojanti Vyslos upė, o ketvirtoje pusėje liūdniausioji Varšuvos dalis - statybos ir renovacija (sakydama liūdniausia, turiu omenyje pati neišvaizdžiausia, tačiau ateitis jos tikrai visai ne liūdna). Užfiksavusi akimis keletą gražių vaizdų ir pamąsčiusi apie tai, kad ta tranzitinė šalis tikrai turi šį tą daugiau, nei tik liūdnom istorijom nusėtą autostradą, nusileidau ant žemės, kur, žinoma, laukė linksmoji dalis - prekybos centras. Antrąją vietą pagal tai, kam negalėjau atsispirti, užėmė riešutinė Soplica (o kas pirmąją tikiuosi suprantant - aš juk moteris.)
Grįžtant į Vilnių, autobuse gavau turbūt pačią geriausią vietą. Jos numeris 1 (o kad taip visada ir gyvenime!). Tik įsitaisius, dangų pradėjo raižyti tankios ir ryškios blykstės, lydimos griausmingo dundesio, o lango valytuvai vos spėjo taškyti lietaus purslus vairuotojui nuo vaizdo. Man darėsi baisoka... Supratau, kad front row privilegija yra gerai nebent madų pristatyme. Situaciją kiek sušvelnino vairuotojų humoro jausmas - jų dialogo negalėjau negirdėti ir tai man vis kėlė šypseną... Kol galiausiai apsitrupiniavusi lenkiškais sausainiais kietai užmigau.
Vienas skaniausių komplimentų, kai grįžau - "Tu labai tiktum reklamuoti Soplicą."